Parkai, takai ir kitos vietovės – Puslapis 5

Pelkė prie greitkelio

Kartais įdomias vietas galima rasti visai netikėtose vietose. Taip atsitiko vieną dieną važiuojant vienu iš Adelaidės aplinkelių (Port River Expressway). Lekiant gan dideliu greičiu pakelėje pamatėm rudą ženklą, kuris reiškia kažką įdomaus. Turėjom bėdų apsisukti aplinkelyje, bet šiaip ne taip nusigavom, ten kur norėjom.

Prie įėjimo į Barker įlankos pelkes pasitiko šis gražuolis, nieko ypatingo, bet pradžia nebloga, bent jau taip manėm. Deja, teritorija aptverta ir užrakinta, atseit atnaujinimo darbai ar kažkas tokio. Na, bet bent palei tvorą pasitrynėm, iš tolo į viską pažiūrėjom.

Čia manėm, kad kažkas įdomaus, bet pasirodo, tai tiesiog sulaukėjusios naminės antys.

Pakrantėje žvejojo Didysis Baltasis garnys (angl. Great Egret).

Matyt nieko gero nerado.

Daug prie tvoros neprivaikščiosi, tad nuvažiavom į vieną iš savo mėgstamų vietų netoliese – Šv. Kilda. Jau vakarėjo.

Pievoje ganės triušiai…

… ir vištos.

Bet labai jau bailios jos buvo, kaip visada.

Urrimbira parkas

Kartą žurnale radom skelbimą, kad Urimbirra parke galima pamayti šeriamus krokodilus. Pagalvojom, gal ir nieko pramoga, tad parko pavadinimą įsiminėm. Paskui internete pažiūrėjom, ką jie dar turi ir buvom tiesiog pakerėti. Australijos vietinis plėšrūnas – Viverinė sterbliakiaunė (angl. Quoll), arba paprasčiau kvuolas, kaip ir priklauso Australijoje – sterblinis. Pasirodo, ne visi čia vietiniai gyvūnai tik žolę graužia. Tad buvo tiesiog privalu jį pamatyti.

Visus ateinančius stebi didelės liūdnos akys.

Visus maišelius patikrina Emu.

Kengūros kaip visada – juokingos. Nuotraukoje dešinėje, jei ką, koja kyšo.

Skraidančios lapės dieną miega.

O štai ir jis – jo baisybė kvuolas, sugebantis nugalabyti 4 kartus už save didesnes kengūras. Ne veltui jis už grotų. Bet truputis Photoshop’o magijos, ir kvuolas laisvas.

Ant saulutės šildosi krokodilas. Deja, nepavyko pamatyt, kaip juos šeria.

Baltakaklis medlesys (angl. White-plumed Honeyeater, arba jei tikėt Google vertimu – baltai apžėlęs medlesys) galandasi snapą.

Vombatas kažko ieško.

Pora egzotiškų paukščių (lot. Gallus gallus).

Kažką jie turi bendro…

Varnas ir varnėnas nėra eksponatai, bet vistiek gražu pažiūrėt.

Juodasis (angl. Glossy Ibis) ir Šventasis (angl. Sacred) ibiai.

Ir jo didenybė povas.

Pasivaikščioję po parką, namo važiavom visokiais aplinkeliais ir šunkeliais. Buvo statu.

Labaaaaii statu.

Vis dar statu.

Kažkokia ekrano užsklanda.

Ir laukuose kai kur avyčių pamėtyta.

Hindmarsh sala

Mūsų vadovėlis siūlė atvažiuoti čia, į salą, persikelti į Jauno Vyro Pusiasalį (pavadinimai nepaliauja stebinti) ir eiti įspūdingu taku. Bet gi neradom jokio uosto, tik nedidukę privačių laivelių prieplauką. Aplink jokių žmonių, tik kažkokie sandėliai, pelkės ir varnos.

Pas kažką kieme juodauodegės vietinės vištelės (angl. Black-tailed Native-hen) ganosi. Baigščios labai, bet spėjom pro mašinos langą įamžinti.

Visa pakrantė atptverta, bet per kažkokius bruzgynus prasibrovėm arčiau prie privataus liepto.

Žuvėdra baltoji, kodėl man uodega moji?

Kaspijos žuvėdra (angl. Caspian Tern) stebi aplinką.

Kuodotosios žuvėdros (angl. Crested Tern) pasiruošusios skrydžiui.

Mažasis juodasis kormoranas (angl. Little Black Cormorant).

Žiūrėk aukštyk ir gyvenk – žmonės sako, žmonės žino. Matyt čia žuvėdrų saugotis reikia 🙂

Kitoj salos pusėj vaizdas kiek kitoks.

Kažkur tolumoje visureigių entuziastai.

Ir dar keli.

Kažkokių krabelių nuvaikščiotas smėlis. Mūsų kojos smigo giliai.

Bet vertėjo šlapiu smėliu eiti. Pakrante braidžiojo Australiniai kojūkai (angl. Banded Stilt), ir šį kartą vertimas ne mano (Wiki) 🙂

Tarp jų įsimaišiusi ir Raudonkaklė avocetė (angl. Red-necked Avocet).

Pasivaikę kojūkus ir avocetes nuvažiavom į kitą krantą, kur prieštai matėm besimalančius visureigius. Čia, matyt, perspėjimas jiems. Vargšai sėjikėliai.

Saulėlydis paplūdymyje – atrodo gražiai, bet iš tiesų šėlo vėjas, į akis ir dantis pustantis smėlį, buvo šalta.

Dar viena nuotrauka atminimui, susipakavom ir išvažiavom namo.

Juodoji pelkė visai ne juoda

Čia toliau istorija vyko tą pačią dieną, kai mašiniukai mum kelią pastojo.
Mūsiškė puikiai pritapo prie senų Jaguar’ų, o mes patraukėm į pelkę. Prieš tai užsiregistravę žurnale, kad išėjom (matyt dienos pabaigoj jie skaičiuoja nuskendusius, gyvačių suvalgytus).

Net po liūčių sezono, čia sausa, nei Laurius nei vilkas (tas kurs pozuoja tarp afrikietiškų (!) augalų) kojų nesušlapo.

Erelis kažkoksai.

Medinė (kirtis ant e) kregždė (Tree martin).

Labas kregždė. Sveiki atvykę kregždė (Čia taip vadinasi – Welcome swallow).

Pati pelkė, ale ne juoda visai.

Gėlės ir vynuogynai aplink pelkę.

Diena klaikiai vėjuota pasitaikė, paukščių sutikt nesitikėjom. Registruojantis moteriškė perspėjo dėl gyvačių. Tokią šiltą dieną jos lenda į šviesą nosies pasidegint. Bet iš tikro viskas buvo gražu ir visai nebaisu. Dar lankstinuke perspėjo einant natūraliu „tiltu” per pelkę būt atsargiems, į raistą nenudardėti, tikėjomės siauro praėjimo, o ten kone vieškelis, sausa aplink.

Štai taip Australijoje atrodo istorinis geležinkelio tiltas. Kurį laiką laukėm traukinio. Girdėjom atvažiuojantį. Po 10 min supratom, kad tai tik vėjas pušyse.

Beveik lietuviškas šilelis, tik spygliai pušų 3 kartus ilgesni. Ir stulpas vidury niekur.

Susimąstęs vilkas tarp senų mašinų.

Keisti augalėliai. Ypač tie kutosai.

Susiradė seną staliuką nutarėm papiknikaut, aplankė mus vabalas.

Tobula ramybė vynynėj su šokoladiniu pyragu, mažais paukštukais ir diedukais vairuojančiais senas mašinas. „Tai ar sutikot gyvačių?” – paklausė mūsų kai grįžom.

Vilis vizgina uodegą.

Čia piknikavom, ant to kelio tolumoj matavom ūgį, už tvoros stebėjom lamas.

Lamos ar alpakos – dar neskiriu.

O po pietų patraukėm toliau. Į pajūrį.

Deep Creek krūmavaikšta

Įėjimas į šį nacionalinį parką mokamas, reik užpildyt popierėlį ir sudėjus į voką su pinigais įmest į dėžutę. Ten pat susimoka ir stovyklautojai. Taigi, sustojom susitvarkyt visų šių reikalų, ir mus beveik ėmė atakuot ši liepsnelė (Scarlet Robin).

Pasistatę mašiną sutikom nuostabiųjų karietaičių porą (Superb Fairy Wren). Patinėlis visas ryškus.

Ir kukli jo žmonelė. Šokinėjo abu kaip prisukami paukščiukai.

Australijoj pasivaikščiojimai po gamtą, nesvarbu ar palei upę, mišku ar kalvose, vadinami bushwalking. Pažodžiui būtų galima versti – krūmavaikšta. Taigi, čioje vietoje buvo 100% krūmavaikšta. Mūsų stebuklingoje knygutėje šio tako nuotraukos tiesiog pakerėjo. Kengūros ant skardžio krašto. Tad greit apžiūrėję Talisker kasyklas atlėkėm čia. Ilgiausią kelio atkarpą ėjom siaurų takeliu apsuptu neperžengiamais tankiais krūmynais. Kurių aukštis kaip tik toks, kad nieko nematai aplink. Paskui takas ėmė leistis, tad kai kur atsiverdavo toliai.

Krūmai ir slėniai. O saulė sparčiai leidosi. Takas statėjo, akmenų daugėjo, po kojom žiūrėt reikėjo, Laurius nežiūrėjo, visas nusibrozdinęs grįžo.

Toli toli apačioje matėm vandenyną. Kur skardis su kengūrom? O kadangi diena pasitaikė vėjuota – trūko… paukščių.

Vietoj kengūros.

Visgi keliukas leidosi iki pat jūros. Liko visai netoli, tik gabalas kelio per krūmynus, vėlgi lyguma, kur nieko nesimato, tas apžvelgėm nuo kalnelio ir apsisukom. Nes saulė leidosi staigiai. O žemyn kopėm valandą.

Keletas žiedų pakely. Kopėm neatsisukdami aukštyn.

Krūmai, kol dar kažką matai.

Spėjom iki tamsos grįžt iki savo Toyotos. Naktiniai drugeliai dieną slėpėsi tualete. O tualetai čia, kaip minėjau tvarkingi. Net jei vidury niekur. Visada yra tualetinio popieriaus ir vandens – visur būna rezervuaras lietaus vandens.

Atgal važiavom jau saulei nusileidus. Čia temsta staigiai. Kaip kas būtų lempą išjungęs. Prie kažkokios balos mačiau kengūras. Neilgai trukus viena tokių peršokavo kelią. Paskui dar viena. Ir zuikis. Ekstremaliai linksmi 10 km žvyrkeliu temstant.