Un koala, dos koalas, tres koalas…

Sekmadieniui pasirinkom kitą netoliese esantį parką. Belair’o nacionalinis parkas – seniausias Pietų Australijoje. Sako, kad tai buvo sanatorija pavargusiems tarnybiniams arkliukams.

Pasirinkom ilgiausią maršrutą, kurio pradžioj mus pasitiko piktos manorinos ir kiti paukščiai.

Kylant į viršų sutikom visai nedaug žmonių. Praėjom aidų tunelį. Tokios vietos kažkodėl sukelia klaustrofobišką jausmą.

Paukštokas. Pilkasis vėduokliauodegis (gal kas ornitologų pažįstat?).

Vietomis takas buvo status akmenuotas, vietomis švelniai leidosi nuo kalno. Viršuje aptikom krioklį! Jei tik taip galima pavadinti tą visai nekriokiančią, greičiau kapsinčią, srovelę.

Po liūčių žolė čia sužaliavo.

O dabar apie tai, ką Belair’e aptikom. Idant tai nacionalinis parkas, manom, kad kažkas ryte jas atnešė ir tvarkingai į medžius sudėliojo.

Pirma koala nekreipė į mus dėmesio.

Antra atrodė pavargus po vakar.

Trečia – pernelyg užsiėmus savo reikalais.

Ketvirtoji kabėjo įsispraudus tarp šakų. Mums prisiartinus nužvelgė abejingu žvilgsniu ir toliau snaudė.

Ko norit?

Penktoji. Ką jos vakar veikė?

Bene žvaliausia – šeštoji mūsų sutikta koala. Gaivus kalnų vėjas plaikstė jos plaukus… t.y. ausis.

Septintoji. Nieko naujo.
Iš čia ir posakis: Tingiu kaip koala.

Warrawong’o nacionalinis parkas

Savaitgalį buvom Warrawong’o nacionaliniam parke, kur ančiasnapiai gyvena. Be to, parkas nepadoriai arti – tik 20 min. mašina, tad teko aplankyti.

Nors oficialiai Australijoj vis dar žiema, bet mum, europiečiams, viskas labiau primena pavasarį. Visur žydi gėlės – baltos, …

…mėlynos…

…ir geltonos.

Žydi ne tik gėlės, bet ir medžiai.

Nors kai kuriems medžiams vis dar ruduo ir jie kažkokius kosminius vaisius brandina.

Bet ką čia apie medžius, reikia ančiasnapio ieškot.

Bandėm ieškoti miške…

…ir pelkėj kažkokioj. Bet deja… Tad teko džiaugtis ne tokiais paslaptingais gyviais.

Radom piktą pelkinę vištelę, kuri reikalavo maisto ir šnypštė ant mūsų. Taip pat buvo ir besikasančių kengūrų.

Besiganančių kengūrų.

Ir tinginčių kengūrų.

Dar buvo volabių.

Ir šiaip visokių įdomių santykių tarp gyvūnų. Ir, žinoma, paukščių visokių.

Raudonantakis kikilis (red-browed finch) – ne ornitologas aš ir ne vertėjas, bet tarkim 🙂

Raudonpakarūklinis paukštis (Red wattlebird) – dar geresnis vertimas turbūt, bet net vikipedijoj nėra vertimų 🙂 Vienaip ar kitaip, šitas paukštis turi pakarūklus, kažką panašaus, kaip višta pagurklyje, tai taip ir vadinas.

Gal tai buvo ančiasnapis?

Augalai visokie

Kaktusas su vaisiais/uogom/kas tai per daiktas? Čia pakroviau nuotraukų apie augalus, tiesiog.

Net ir žiemą čia sėkmingai žydi.

Kai kurie paukščiai čia valgo medų, tai va iš tokių augalų.

Dideli ir maži augalokai.

Ruduo botanikos sode. Kažkaip neišeina vadinti žiema.

Citrinos tokios”Budos pirštai”. Viena kinė pasakojo, kaip jie kepa šitas citrinas.

Botanikos sodan vis užsukam.

Į kalną

Šeštadienį nežadėjo nei gero, nei blogo oro. Kas bus tas, nusprendėm, sėdom ant dviračių ir išmynėm. Dar netoli namų ėmė lynot, tad stabtelėjom šunų parodoj, tiesiog parke.

Daugiausia šeimininkų su šunimis laukė eilėje pas… fotografą. O kadangi vistik žiema čia – dauguma šuniukų aprengti. Keletas jų demonstravo originalesnius apdarus…

…kiti vilkėjo tiesiog lietpalčius…

… ar striukes.

Užsukę į rusų parduotuvę nusipirkom „Karvučių” ir giros (matėm Kėdainių ir Rokiškio konservų taipogi). Lietus nurimo, tad patraukėm toliau, tuo pačiu keliuku, kur link jūros veda, tik į kitą pusę – link kalvų. Palei upę.

Pakeliui aptikom O-Bahn’ą – neva bėgius…

…kuriais autobusai laksto.

Pro debesis lindo saulė. Mindami lengvai įkalnėn sutikom ančiuką Donaldą. Kartais kelias nusukdavo nuo upės, baigdavosi, reikdavo paminti gatvelėmis ir vėl paieškoti dviračių tako. Bet diena atrodė tobula.

Sutikom dar nematytą baikštų paukštį – baltaveidį garnį (Egretta novaehollandiae), ir beveik nesutikom žmonių, išskyrus keletą sportininkų ir šunis vedžiojančių. Kažkur pakelėj bažnyčioj grojo elektrinėm gitarom. Kitur žaidė golfą. Karts nuo karto kirsdavom O-Bahną. Tolumoje kalvos skendėjo debesyse. Kelias statėjo, upė sraunėjo. Čia vertėtų paminėt, kad upės sraunumas čia sąlyginis dalykas ir jokiu būdu nereikėtų lyginti tarkim su Vilnelės srove pavasarį. Tiesiog iš stovinčio vandens, balos tapo panašu į judantį vandenį. Pavažiavus toliau upė jau vietomis net putojo atsimušdama į akmenis, krisdama kokių 15 cm aukščio kriokliukais. Namų mažėjo. Paukščių daugėjo. Dangus niaukėsi. Ėmė staigiai statėti. Iki kelio pabaigos, tuo pačiu ir miesto galo ir kalvų pradžios buvo belikę vos 5 km, atsivėrė nuostabūs vaizdai. Tai bus linksmas važiavimas namo – 20km nuo kalno! Bet… prapliupo lietus. Pastovėję po medžiu pasileidom žemyn, greičiau namo. Neilgai trukus lietus liovėsi. Daugmaž išdžiuvom (leidžiantis nuo kalno vėjas veikia kaip plaukų džiovintuvas). O kad per gerai nebūtų – prakiuro Lauriaus dviračio padanga.

Pakeliui palengva besistumdami dviračius galėjom stebėti kitus paukščius, tokius kaip daugiaspalvė loriketa (Trichoglossus haematodus).

Iki miesto 10 km, iki namų dar toliau, kaip nors pareisim, tik va sutems.  Laimėj pakeliui pasitaikė kempingas, pasiklausinėjom, pasivaikščiojom po rajoną ir dar spėjom į dviračių parduotuvę prieš užsidarymą. Visgi šeštadienis. Po 15 min. Laurius džiaugėsi ne tik nauja kamera, bet ir padanga. Kad per daug nedžiūgautų – ėmė lyti. Taip jau rimtai.

O kai peršlapom batus, žinoma, nustojo. Dar spėjom sutikt didžiąją keltonkuodę kakadu (Cacatua galerita).

Ir metę dviračių taką parlėkėm namo gatvėmis. Tik niekaip nesupratom, kodėl gi reikėjo vėl į kalną mint.

Pabaigai – karštas dušas ir arbata sekė po visko, šiandien nečiaudom, viskas gerai.

Sekmadienis botanikos sode

Sekmadienį pūtė smarkus vėjas, tad tai niaukėsi, tai giedrijosi, nedrįsom toli mint, patraukėm aplink miestą ir į botanikos sodą pasivaikščiot.

Didelio medžio didelės šaknys. Reikėjo gi užsiropšt.

Pamenat, kažkada pasakojom apie lotosus žydinčius ir kaip visi eina jų stebėt? Taigi, ta pati vieta. Žiema, žiemaaaaa…

Vėlgi reik užsiropšt. Laurius pozuoja…

…ir vorą pamato.

Čia Laurius demonstruoja kokio dydžio dracenos čia auga.

Vėlgi aptikom vietinių.

Tie vaikai tobulai pozavo.

Tokia mada dabar.

Kaip ir priklauso iš botanikos sodo – augalų nuotraukos.

Tropikų paviljonas. Kompaktiška palmė. Žemiau – tiesiog kaktusai 🙂

Ta proga prisiskynėm vaivorykštinių (oficialus pavadinimas) čili pipiriukų.

Tas pats tropikų paviljonas. Fone – ligoninė, kur Lukai koją švietė.

Sekmadienį pūtė smarkus vėjas, tad tai niaukėsi, tai giedrijosi, nedrįsom toli mint, patraukėm aplink miestą ir į botanikos sodą pasivaikščiot.