Miglos

Pabudom naktį, prireikė taip sakant. Išlendam lauk, lauke šlapia šlapia, pažeme rūkas, iki kelių, ne, dar daugiau, cikados žiogai vis dar rėkia, kažkas rūke klykia, pilnatis šviečia, galėtum kone knygą skaityt, toli toli žąsys loja, lyg žmonės kalbėtų, tik žmonių aplink nėra, o žolė šlapia, kojinių sušlapt nesinori, tad išėjom basikom, traukėm fotoaparatą ir medžiojom rūką ir žvaigždes, o kojos pamėlo nuo šalčio, tiesą sakant, tik spėju, kad pamėlo, tamsu gi buvo ir šiaip mėnesienoj viskas mėlyna, o paskui taip gerai miegojosi, kol ryte šarkos neužgiedojo.

Pilnaties naktis, pusė 5.

Šitos pašvaistės plika akim nematėm, gal kieno aurą aparatas užfiksavo ar kokia pelkių sielą, o gal lėtai čia rytas sliūkino.

O paskui atėjo rytas, gaiviai vėsus ir šlapias, uodų pilna veranda palapinės, bet uodai nekando, visgi dar per šalta, gurkšnojom arbatą…

…ant pasaulio krašto.

Tose pelkėse visą naktį kažkas rėkė klykė, vištos, garniai ir visi kiti ir varlės imitavo motorines valtis.

O kol bagažinėj ieškojau pusryčių, o Laurius rinko palapinės kuoliukus per tris minutes, greičiau už mus, rūkas susirinko daiktus ir iškeliavo per pievas…

Pusryčiam buvo sūrelis iš reklamos, kurią dar vaikystėj per kabelinę rodydavo.

 

Grampians

Išties apleidom šitą rašymą, o gi nepasakojom apie Grampians kalnyną ar kaip tai pavadint. Buvom ten dar rudenį.

Išvažiuojant gamta gero nežadėjo, lijo.

Saulė trumpam išlindo tik vakarėjant.

Man rods, tądien ir nuėjom miegot, anksti gi temo. Kalnuose gan vėsu. Australai apsikutuloję savo termosiniai rūbais nemato vargo. Lietuviai senu papročiu guli ir niūniuoja: Saulele motinėle, patekėk patekėk. Deja, termo rūbeliai už šamaniškus burtus veikia geriau.

O kitą rytą ankstybę atsikėlę patraukėm pasivaikščiot.

Kažkas maudėsi. Ženklas – iš ten pat.

Tikiuosi Jurga už šią nuotrauką nesupyks – negaliu neįdėt, kokios mes čia žavingai durnos ar atvirkščiai 🙂

Jurgos mėlynas bliuzonas paviliojo paukštuką, kone ant kojų lipo.

Po pasivaikščiojimo kalnais sėdom kirst sumuštinių pusryčiam su arbata. Kažkas pylė arbatą, kažkas pjovė sūrį, o kažkas užsižiopsojo. Žodžiu visi užsiėmę. Staiga pasigirsta urzgimas, atsisuku ir matau prieš save sparnus. Pirma mintis – blyn, paukštis į arbatą įkrito! Po sekundės susivokiau, kad Kukabara atėmė sūrio gabalą. Rankoj teliko pusė jo.

Taip ir praleidom dieną. Aukštyn žemyn.

Trys pušait… stagarėliai. 

Fototurizmas – 2 val lipi, o tada lauki eilėj, kad nusifotografuotum 😀

Kaip tik kairėj matom merginą virš bedugnės beropojančią. Na gerai, ten ne bedugnė, bet laaabai aukštai vistiek. Va tai tiek paveiksliukų šiandien.

Aplink Melburną

Vieną dieną mūsų draugas Saulius ir jo šeima nusivežė mus į kalvas. Ten aplankėm laukinės gamtos parką.

Pažiūrėjom paukščių pasirodymą, kur jie demonstravo visokius triukus. Erelis bando sudaužyti kiaušinį akmeniu.

Tai vienas didžiausių erelių pasaulyje. Paukštis naudoja akmenį, kad sudaužytų kiaušinį. Gudru, ar ne?

Vėliau aplankėme mažą miestelį kalvose.

Puškuojantis Bilis (Puffing Billy) – tai istorinis traukinys važinėjantis po kalvas. Kada nors ir mums reikės jį išbandyti.

Dar vien dienos išvyka iš Melburno – Point Cook. Apsupta nejaukių piremesčių ir plynų laukų vieta. Bet pravažiavus neįdomius rajonus papuoli į pelkėtą vietovę su ereliais, sakalais ir garniais. Tačiau jie nemėgsta būti fotografuojami. Nuotraukoje viršuje – kažkieno pusryčių liekanos.

Mes ėjom, ir ėjom, ir ėjom, kol pakliuvom į vabalų ir musių debesį. Kuo toliau ėjom, tuo jų daugėjo, kol galiausiai pasiekm jūrą, kur jau galėjom atsikvėpt.

Vabalus pakeitė paukščiai. Laurius sėlina.

Rudakaklis bėgikas ilsis saulutėje.

Kai kas juos pabaidė. Paukščiai apskrido didelį ratą ir vėl grįžo. Ši nuotrauka labai panaši į nuotrauką, kuri buvo knygoje apie paukščius, kurią turėjo mano senelis.

Kadais buvo žuvis.

Šią gražuolę sutikom laukuose. Ji bėgiojo ratais. Tuo tarpu ožys tik smalsiai žiūrėjo į mus.

Kokia šukuosena!

Pakeliui namo užsukom į Williamstown – Melburno priemiestis prie jūros su vaizdu į miestą.

Mes net matėm savo namą St Kildoj.

Pabaigai- pilnatis St Kildoj.

Didysis Vandenyno Kelias ar Didžiojo Vandenyno Kelias

Vieną savaitgalį su mama išvažiavom prie vandenyno.

Visi miesteliai ten – skirti surfintojams.

-Kas vakarienei?
-Ta, manyčiau, iš kairės, ar abi kepam?

Iluka kažkurių vietinių kalba reiškia „prie jūros”.

Vietinės džiunglės.

Vos įžengus į miška pasitinka… drėgmė ir vėsuma. Baisoka, pagalvojom, bus netoliese nakvoti – šalta, šlapia.

Tačiau visur kitur buvo ne taip jau ir baisu. Na, apie baisumą vėliau.

Posumas ant kelmo ir labai architektūriški augalai.

Pavažiavę toliau virš kelio pamatėm eukaliptą kramsnojančią koalą. Sustojom pasigrožėt.

Labai išraiškingas gyvūnėlis.

Kažkada jau esam apsistoję šioje stovyklavietėje, vienoje iš 2 vietų abiejuose upės krantuose.

Taigi, nuėjom porą kilometrų iki jūros, kuri mūsų didžiam siaubui ošė, bangavo, visą naktį girdėjom lyg būtų prie pat, rodės atkeliaus banga ir viską užlies.

Auskaruota gražuolė.

Laurius kepa vakarienę.

Atoslūgis. Balta linija tolėliau – paukščiai.

Kitą rytą patraukėm toliau.

Čia šiek tiek nebesilaikau chronologinės tvarkos, bet tai kam ji rūpi? Išties, gerai nebent tam, kad prisimintum pats, kur buvai.

„Gyvenimas geresnis kai surfini„.

Istorija čia buvo tokia. Mes pozavom, mama fotografavo ir nematė ateinančios bangos. O mes matėm, kaip banga ateina.

Stebėtinai pasisekė, kad kojos liko sausos.

Maivomės netoli „12 apaštalų”.

Šiuose krantuose kadaise sudužo ne vienas laivas, ir visai nekeista – bangos ir ramią dieną, kaip iš mano košmarų, olos aštrios ir atgrasios, tiem keliem nelaimėliam, kuriem pavykdavo išplaukti po laivo sudužimo dar tekdavo įveikti aukštas akmenines sienas, akmenų, aštrių spygliuotų augalų, gyvačių ir velniai žino ko pilnus laukus be kelių takelių ir surasti pagalbą, žemyne, kur šimtus kilometrų gali nebūt nė ženklo civilizacijos…

Kengūrų sala

Milijoną metų nieko čia nerašėm, nes šiuo metu mama atvažiavus, džiaugsmas pabūti kartu, negi kiurksosi prie blog’o. Na gerai, truputį 🙂

Kai atvykom į Adelaidę, klausinėjom vietinių, ką pamatyt. Dauguma rekomendavo Kengūrų salą.

Taigi keliamės keltu.

Kažkokia Australijos Skandinavija.

Temo staigiai, o tiek ženklai tiek šalikelės pilnos suvažinėtų kengūrų neviliojo lėkt greit.

Nemesk kelio dėl takelio arba kirsk kampą žvyrkeliu (raudonu).

Stovyklavietėje buvom vieninteliai. Tai kada čia sezonas? Keliai tušti, aplink tik kengūros… Naktį baisus vėjas nedavė miegot, palapinė šnarėjo, toks erzinantis garsas, lyg krūva turistų kuistųsi kuprinėse ir kažko ieškotų šnarančiuose celofaniniuose maišeliuose. Atsikėlėm –  visur pilna pilko smėlio. Ant daiktų, nosyje, plaukuose, net akyse.

Bet dar niekur nemačiau tokio žvaigždėto dangaus kaip šitą naktį!

Visai netoli aplankėm ežerą.

Per Lauriaus gimtadienį užėjom į paštą. O ten – žiūronai už pusę kainos. Žiūrėjom žiūrėjom… ir dabar va pro tuos žiūronus žiūrim į paukščius ar laivus jūroje.

Ko nori?

Prie ežero slampinėjo paukštukai.

Garsusis Ruonių paplūdimys (čia toks pavadinimas).

Pusvalandį sėdėjom su gide ir stebėjom jūrų liūtus iš arti.

Jūrų liūtai žiemą ieškodami šiltos užuovėjos nukeliauja iki kopų, kartais ir iki lankytojų centro. Prižiūrėtoja skundėsi, kaip kartą vienas tingus dručkis užblokavo tualeto duris.
– Labai nepatogu buvo – sako.

Nuotraukoje kairėje – banginio skeletas.

Garsaus paplūdimio (geros bangos kartais) garsi parduotuvėlė („Lonely planet” rekomenduoja žuvies burgerius). Paplūdimyje nesutikom nė vieno žmogaus. Parduotuvėlėn užsuko keletas, visgi prie kelio ir degalinė yra.

Krabus pavogė. Baisus dalykas.

Pasirinkom kažkokį pažintinį kelią, ėjom uolom, kur tik po kojom težiūri iki jūros. O ten gražu.

O maudytis būtų baisu.

Nepraleidžiam progos papozuoti.

Kitą dieną aplankėm vieną garsesnių vietų saloje. Atrodo lyg čia S. Dali būtų prasisukęs.

Ne, žmonės, mes neišprotėjom, čia modernus menas!

Kailiniuotieji Naujosios Zelandijos ruoniai turškiasi.

Arba miega.

Čia gauruotieji Zelandijos ruoniai gulinėjo pavėsyje.

Užsukom į mažą miestuką -nė gyvos dvasios! Žaidimų aikštelės liūtai.

Taigi, miestukas.

Pelikanai mandri.

Ryk, žuvėdra, ryk!

Žydraakiai kormoranai.

Kelto belaukdamas Laurius „sumedžiojo” didžiulį kirą. Tiek tos salos.
Dabar gyvenam Melburne, bet apie tai – kitą kartą.