Kiekvieną sykį noriu pradėt rašyt sakiniu „O šį savaitgalį…” Kiek galima? Taigi. Vasarą nelabai teko matyt drugelių (išgaruoja tikriausiai), bet dabar jų pilna.
O šį savaitgalį patraukėm į Morialta parką. Ne visi parkai yra toli. Takai į šį prasideda praktiškai mieste.
O tai, kad arti – nereiškia, kad nieko gero. Na, tik žmonių daugiau. Bet, kadangi pakankamai statu – dalis atsisako lipt. O tie kurie nori pasportuot kažkodėl renkasi kelią į Mount Lofty. Taip kad ėjom pasiklausydami paukščių.
Kur akmuo minkštesnis buvo, ten susiformavo tarpekliai, kur kietesnis ir upė negalėjo prasigraut – ten kriokliai krenta iš aukštai. Parke gali pasirinkt visai nedidelę trasą, asfaltuotą, tinkančią visai mažiems vaikams ar žmonėms su vežimėliais, ilgesnį taką ratu palei krioklius, o jei turi laiko, jei dar netemsta, praėjęs pusę, gali nusukt dar toliau. O jei turi be galo daug laiko ir palapinę gali eit ir eit, nes šis takas įeina į ilgą, virš 1000km ilgio kelią per Pietų Australiją.
Tam „balkonėlyje” buvome. Ir kitapus tarpeklio.
Tuo keliuku ėjom. O oloj kartais gyvena pelėdos.
Miestas iš aukštai. Gaila, tikrųjų spalvų nesimato, apsiniaukęs dangus – violetinis, žemė – oranžinė, pavasario medžiai – žali žali.
Kaip iš LEGO sudėliotos uolienos.
Prie krašto nėjau, aukščio kiek bijau.
Šitos gėlytės kvepėjo kaip pamišę. Eini taku – kažkas kvepia, žiūri – trys žiedeliai. Skruzdėlė gigantė buvo pasiruošus nukąsti pirštą.
Sienų laipiotojai. Laurius turėjo progą prisimint kopimą.
Kriokliukas (teka atbulai tik nuotraukoje. Nors viskas aukštyn kojom – vanduo visgi krinta žemyn).
Būtų įdomu pamatyt tą patį upelį kokį sausio mėnesį (sausį būna sausa).
Smaližius medvalgys medlaižys (New Holland Honeyeater).
Apačioje matyti tas takas pritaikytas visiem kas negali ar tiesiog tingi lipt aukštai. Ir ten viskas žalia žalia.
Kaip gi be paukščių. Pilkasis vėduokliauodegis (chi chi) (Grey fantail). O jau kaip šnekėjo visi, ypač kai toks aidas.
Geltoni.
Upelis kairėje nuo tiltelio.
Ir dešinėje.
