Vienu metu sufotografavau gautų laiškų, ir kažkaip negaliu nepasidžiaut. Žiū, kaip gražu. Kai prisikaupia ir kai nepatingiu vis įamžinu atvirukus, pasigrožėkit.
Autorius: luka
Pavasaris atėjo į kiemą.
Ko gero dabar pats gražiausias metas Australijoje. Milžiniški žiedai išsprogo botanikos sode.
Mūsų medis kieme metęs lapus rudenį (kairėje) apsipumpuravo irgi milžiniškais pumpurais.
Draugelis karvelis lizdą suka.
Šildomės kieme.
Karvelis atsivedė merginą. Monstera išleido lapą.
Alisa ir draugai gėria arbatėlę tvenkinio saloje.
Net plytelių tarpai pražydo.
Parkai sužaliavo.
O vakarai ilgėja.
O čia ne į temą – rask balkone padarą.
Žieminiai-pavasariniai batai alyvuogių pievoje.
Kas garsiau rėkia arba degsi pragare
Čia yra tokia gatvė. Kaip Kauno Laisvės alėja – pėsčiųjų takas su parduotuvėm. Jei ateini čia prieš šešias vakaro, gali stebėt, kaip per 10 minučių iš judrios ir gyvos gatvės viskas virsta vaiduoklių miestu. Bet tik ne penktadienį. Tada visi eina apsipirkt iki 9 ar net 10. Būtent tuomet išlenda ir kažkokie veikėjai. Jų vadas pasistato taburetę, užsilipa ir ima rėkt, sakyčiau kone ekstremistines religines tiesas, kad netinkintys, homoseksualai (ir dar ilgas juodas sąrašas nusidėjėlių) degs pragare. Jėzus nekenčia tų ir anų. Musulmonai yra nešvarūs. Rėkia net užkimdamas, jo draugai/kolegos suka ratus su plakatais, kartais koks vienas kitas atsiskiria ir eina sau pasirėkaudamas, kai kurie užsipuola praeivius. Dėl dažno žodžio „nekęsti” vartojimo šį reiškinį praminė neapykantos kalba.
Todėl kažkokia grupelė miestiečių vieną dieną neapsikentė ir susiorganizavo „taikos paradą” ar kažką panašaus. Gauja pacifistų sustoja netoli tų nekentėjų ir tiesiog kelią triukšmą: dainuoja, švilpia, trypia, pypsi dviračiais, muša būgnelius. Kai kurie jų plakatai apie meilę ir taiką, išpaišyti širdutėmis. Kiti piktesni, adresuoti tiems nekentėjams. Prie jų prisijungia gauja paauglių, kuriems bile parėkt. Krišnos draugai kažką šoka. Mergina išsipaišius blizgučiais sėdi ant suoliuko su nutrintu A ketvirtuku, kur rožiniu rašikliu iškeverzota: „Man patinka blizgučiai, ar tai blogai?…” Šalia kažkas bando kalbėt telefonu. Kažkas valgo sumuštinį. Policininkai atsirėmę į tvorą stebi šitą erzelį. Jų veiduose – visiška ramybė sumišusi su abejingumu. Trūksta tik kokių žodžio laisvės atstovų. Žodžiu cirkas už dyką. Kažkas fotografuoja, kažkas juokiasi. Kažkas vėlgi bando kalbėt telefonu. Nueiname toliau. Gatvės muzikantas bando užsidirbt grodamas lyriškas dainas. Dar už kelių žingsnių dėdė vaikšto pats sau vienas ir rėkia, ir man visai nebeaišku, kurią pusę jis palaiko…
Juodoji pelkė visai ne juoda
Čia toliau istorija vyko tą pačią dieną, kai mašiniukai mum kelią pastojo.
Mūsiškė puikiai pritapo prie senų Jaguar’ų, o mes patraukėm į pelkę. Prieš tai užsiregistravę žurnale, kad išėjom (matyt dienos pabaigoj jie skaičiuoja nuskendusius, gyvačių suvalgytus).
Net po liūčių sezono, čia sausa, nei Laurius nei vilkas (tas kurs pozuoja tarp afrikietiškų (!) augalų) kojų nesušlapo.
Erelis kažkoksai.
Medinė (kirtis ant e) kregždė (Tree martin).
Labas kregždė. Sveiki atvykę kregždė (Čia taip vadinasi – Welcome swallow).
Pati pelkė, ale ne juoda visai.
Gėlės ir vynuogynai aplink pelkę.
Diena klaikiai vėjuota pasitaikė, paukščių sutikt nesitikėjom. Registruojantis moteriškė perspėjo dėl gyvačių. Tokią šiltą dieną jos lenda į šviesą nosies pasidegint. Bet iš tikro viskas buvo gražu ir visai nebaisu. Dar lankstinuke perspėjo einant natūraliu „tiltu” per pelkę būt atsargiems, į raistą nenudardėti, tikėjomės siauro praėjimo, o ten kone vieškelis, sausa aplink.
Štai taip Australijoje atrodo istorinis geležinkelio tiltas. Kurį laiką laukėm traukinio. Girdėjom atvažiuojantį. Po 10 min supratom, kad tai tik vėjas pušyse.
Beveik lietuviškas šilelis, tik spygliai pušų 3 kartus ilgesni. Ir stulpas vidury niekur.
Susimąstęs vilkas tarp senų mašinų.
Keisti augalėliai. Ypač tie kutosai.
Susiradė seną staliuką nutarėm papiknikaut, aplankė mus vabalas.
Tobula ramybė vynynėj su šokoladiniu pyragu, mažais paukštukais ir diedukais vairuojančiais senas mašinas. „Tai ar sutikot gyvačių?” – paklausė mūsų kai grįžom.
Vilis vizgina uodegą.
Čia piknikavom, ant to kelio tolumoj matavom ūgį, už tvoros stebėjom lamas.
Lamos ar alpakos – dar neskiriu.
O po pietų patraukėm toliau. Į pajūrį.
Kepsniai ant stogo
Sekmadienį sugalvojom atšvęst mano gimimo dieną ant stogo. Visą rytą lijo, diena nežadėjo nieko gero. Bet, pasiekę miesto centrą pamatėm, kad čia nė lašas nebuvo nukritęs. Nors link kalvų – pliaupė. O paskui po truputį išsigiedrijo.
Pasimaiviau, kaip priklauso.
Laurius nepatenkintas. Kažkuom apsidrėbė batą.
Visai saulė išlindo. Dar buvo vaikų, muilo burbulų, vegetariškų dešrelių ir gimimo dienos dainelių anglų ir vokiečių kalbomis. Ir, žinoma, barbekiu. Australiškai.
Miestas.
O vos saulei nusileidus tampa šalta.
Gaila, saulėlydį užstojo tie pastatai.
