Nedideli atradimai

Vienas mėgstamiausių dalykų čia – apsilankymai įdomiose, neįtikėtinose, paslėptose, stebuklingose, tiesiog jaukiose vietose. Knygynuose su katinais. Užkandinėse su suši burgeriais.

Tokias kėdutes ir mes kadaise turėjom.

Stebuklinga optinių žaislų, popierinių Viktorijos laikų stebuklų ir marionečių parduotuvėlė.

Didžioji dalis šių nuotraukų darytos mano mamos. Buvo smagu kartu vaikštinėti ir atrasti miestą.

Parduotuvėlės šeimininkas su sege (dekupažininkai ir veltinininkai su karoliukais siuvinėtom segėm, laikykitės!) kuri varto akis.
„Čia pakils mėnulis, čia jungsim apšvietimą”

Kiti gyventojai.

Kiekvieną kart praeidama stebiu Betmeną – jis būna vis kitur, užsiėmęs.

Palmė laiptinėje.

Netikėti personažai netikėtose vietose.

Miniatiūrinis gėlių parduotuvės sodas.

Dizaineriškų smulkmenų parduotuvėlė garaže.

Balandžių kova (ar meilė?) skersgatvyje. Kitas knygynas su katinais kitam garaže. Gero šrifto „99”.

Vėlgi neįtikėtina vitrina tarsi iš praeities.

Didysis Vandenyno Kelias ar Didžiojo Vandenyno Kelias

Vieną savaitgalį su mama išvažiavom prie vandenyno.

Visi miesteliai ten – skirti surfintojams.

-Kas vakarienei?
-Ta, manyčiau, iš kairės, ar abi kepam?

Iluka kažkurių vietinių kalba reiškia „prie jūros”.

Vietinės džiunglės.

Vos įžengus į miška pasitinka… drėgmė ir vėsuma. Baisoka, pagalvojom, bus netoliese nakvoti – šalta, šlapia.

Tačiau visur kitur buvo ne taip jau ir baisu. Na, apie baisumą vėliau.

Posumas ant kelmo ir labai architektūriški augalai.

Pavažiavę toliau virš kelio pamatėm eukaliptą kramsnojančią koalą. Sustojom pasigrožėt.

Labai išraiškingas gyvūnėlis.

Kažkada jau esam apsistoję šioje stovyklavietėje, vienoje iš 2 vietų abiejuose upės krantuose.

Taigi, nuėjom porą kilometrų iki jūros, kuri mūsų didžiam siaubui ošė, bangavo, visą naktį girdėjom lyg būtų prie pat, rodės atkeliaus banga ir viską užlies.

Auskaruota gražuolė.

Laurius kepa vakarienę.

Atoslūgis. Balta linija tolėliau – paukščiai.

Kitą rytą patraukėm toliau.

Čia šiek tiek nebesilaikau chronologinės tvarkos, bet tai kam ji rūpi? Išties, gerai nebent tam, kad prisimintum pats, kur buvai.

„Gyvenimas geresnis kai surfini„.

Istorija čia buvo tokia. Mes pozavom, mama fotografavo ir nematė ateinančios bangos. O mes matėm, kaip banga ateina.

Stebėtinai pasisekė, kad kojos liko sausos.

Maivomės netoli „12 apaštalų”.

Šiuose krantuose kadaise sudužo ne vienas laivas, ir visai nekeista – bangos ir ramią dieną, kaip iš mano košmarų, olos aštrios ir atgrasios, tiem keliem nelaimėliam, kuriem pavykdavo išplaukti po laivo sudužimo dar tekdavo įveikti aukštas akmenines sienas, akmenų, aštrių spygliuotų augalų, gyvačių ir velniai žino ko pilnus laukus be kelių takelių ir surasti pagalbą, žemyne, kur šimtus kilometrų gali nebūt nė ženklo civilizacijos…

Pasivaikščiojimas iki parduotuvės

Ėjau vieną popietę iki parduotuvės ir nutariau apsukt ratuką per rajoną, nufotografuot keletą Art Deco pastatų, kažkada žadėtų Giedrei, juolab, kad rudenėja, saulė žemiau ir šviesa minkštėja, nes na vasarą kažką dieną nufotografuot tai gaidys…

 

Baseinas, spa ir kitas gėris. Seniau čia buvo kurortas, tad jie aptverdavo gabaliuką jūros, tai ir buvo vietinės maudyklos.

 

 

Kaip seniau čia buvo.

 

 

Australai turi pomėgį griaut pasidėvėjusius pastatus, net jei jie turi išliekamąją vertę, bet šitam namukui šiaip ne taip pavyko to išvengt.

 

Dar keletas pastatų žiūrinčių į jūrą.

 

Apie šitą galit pasiskaityt čia.

 

Viena rimčiausių profesijų Australijoje yra plytelių susidėvėjimo tikrintojas – tai žmogus, kuris, kai nieks nemato ateina ir sudeda kryžiukus ant įskilusių plytelių.

 

Taigi, darbo diena prie jūros. Pilna žmonių besidžiaugiančių bobų vasara.

Kengūrų sala

Milijoną metų nieko čia nerašėm, nes šiuo metu mama atvažiavus, džiaugsmas pabūti kartu, negi kiurksosi prie blog’o. Na gerai, truputį 🙂

Kai atvykom į Adelaidę, klausinėjom vietinių, ką pamatyt. Dauguma rekomendavo Kengūrų salą.

Taigi keliamės keltu.

Kažkokia Australijos Skandinavija.

Temo staigiai, o tiek ženklai tiek šalikelės pilnos suvažinėtų kengūrų neviliojo lėkt greit.

Nemesk kelio dėl takelio arba kirsk kampą žvyrkeliu (raudonu).

Stovyklavietėje buvom vieninteliai. Tai kada čia sezonas? Keliai tušti, aplink tik kengūros… Naktį baisus vėjas nedavė miegot, palapinė šnarėjo, toks erzinantis garsas, lyg krūva turistų kuistųsi kuprinėse ir kažko ieškotų šnarančiuose celofaniniuose maišeliuose. Atsikėlėm –  visur pilna pilko smėlio. Ant daiktų, nosyje, plaukuose, net akyse.

Bet dar niekur nemačiau tokio žvaigždėto dangaus kaip šitą naktį!

Visai netoli aplankėm ežerą.

Per Lauriaus gimtadienį užėjom į paštą. O ten – žiūronai už pusę kainos. Žiūrėjom žiūrėjom… ir dabar va pro tuos žiūronus žiūrim į paukščius ar laivus jūroje.

Ko nori?

Prie ežero slampinėjo paukštukai.

Garsusis Ruonių paplūdimys (čia toks pavadinimas).

Pusvalandį sėdėjom su gide ir stebėjom jūrų liūtus iš arti.

Jūrų liūtai žiemą ieškodami šiltos užuovėjos nukeliauja iki kopų, kartais ir iki lankytojų centro. Prižiūrėtoja skundėsi, kaip kartą vienas tingus dručkis užblokavo tualeto duris.
– Labai nepatogu buvo – sako.

Nuotraukoje kairėje – banginio skeletas.

Garsaus paplūdimio (geros bangos kartais) garsi parduotuvėlė („Lonely planet” rekomenduoja žuvies burgerius). Paplūdimyje nesutikom nė vieno žmogaus. Parduotuvėlėn užsuko keletas, visgi prie kelio ir degalinė yra.

Krabus pavogė. Baisus dalykas.

Pasirinkom kažkokį pažintinį kelią, ėjom uolom, kur tik po kojom težiūri iki jūros. O ten gražu.

O maudytis būtų baisu.

Nepraleidžiam progos papozuoti.

Kitą dieną aplankėm vieną garsesnių vietų saloje. Atrodo lyg čia S. Dali būtų prasisukęs.

Ne, žmonės, mes neišprotėjom, čia modernus menas!

Kailiniuotieji Naujosios Zelandijos ruoniai turškiasi.

Arba miega.

Čia gauruotieji Zelandijos ruoniai gulinėjo pavėsyje.

Užsukom į mažą miestuką -nė gyvos dvasios! Žaidimų aikštelės liūtai.

Taigi, miestukas.

Pelikanai mandri.

Ryk, žuvėdra, ryk!

Žydraakiai kormoranai.

Kelto belaukdamas Laurius „sumedžiojo” didžiulį kirą. Tiek tos salos.
Dabar gyvenam Melburne, bet apie tai – kitą kartą.

Bangų gaudymas 2

Taip jau išeina, kad antras iš eilės pasakojimas – apie bangų gaudymą. Tik šį sykį  – su įrodymais.
Atvažiavom kiek per anksti, kuomet didelės lentos buvo užimtos, tad padarėm klaidą ir beveik porą valandų vargom su mažom lentutėm, ant kurių net atsigult sunku ir nuo kurių bangos ištaško taip sėkmingai, kad beveik jauti smėlį tarpudančiuose. Geriau būtumėm pasideginę 😀 (iš tikro kas dvi valandas užsitepdavom ant veido baltai mėlyną sluoksnį apsauginio kremo, maždaug tokio storumo, kaip kad žmonės sviesto ant duonos tepa…).

Po to pagaliau gavom lentas didžiąsias. Kitas reikalas! Lauriui sekėsi žymiai geriau (Luką pažįstantys turbūt nesistebi  :D)

Nuotraukos darytos pačioj pabaigoj, pavargus, tad matyt tik dėl to Lauriaus poza netobula (pamatęs nuotraukas jis pasibaisėjo laikysena…)

Pasaulis nuo lentos krašto. Blyn! Nuotraukos visiškai neperteikia bangų didumo! Kai stovi lyg ir ligi juosmens, šoki per bangą ir peršokęs nebesieki kojomis dugno. Šitiek vandens! Pirmyn atgal…

Tiesą sakant pats smagumas kai vejiesi vejiesi bangą ir pagauni. Ir siaubingas nusivylimas jei nespėji ir lieki kiurksoti ant lentos…

Luka bando stotis…

Rezultatas – keletas kūlversčių 🙂

Pilvasurfis, šiaip ar taip, irgi smagus dalykas, kai per keletą sekundžių atsiduri krante.

Iš tikro tai panašu į rogutes. Lipi lipi per bangas (kaip į kokį kalną), kartais griūni, prigeri (čia kaip nuo kalno paslydus nudardėt), pasiruoši ir… kelios sekundės ir vėl krante…

Viskas.

Visiškai viskas.

Negalim nesusilaikyt neįdėdami keleto kadrų Lauriaus fotografuotų nuo lentos. Plano būta gudraus – Laurius čiožia ant bangos, atsistoja ir fotografuoja pasaulį… Realybės būta labai panašios. Laurius čiuožia, stojasi… Rezultatą matot patys. Saulė iš po vandens.

Ir nors dabar skauda pritrintus delnus, nukepusią nosį („sviestas” nepadėjo), numuštą Lauriaus nykštį, bedžiūnant (mes trumpam!) keptelėjusią nugarą, išgraužtas sūraus vandens, išpūstas vėjo ir išdegintas saulės akis ir visus likusius raumenis (lyg kas lazda būtų mušęs), vistiek buvo velniškai linksma, ir kai tik pasitaikys galimybė…

…pirksim lentą.