St. Kilda ir apylinkės 1

Vieną savaitgalį, tiesa, pakankamai vėlai, išsiruošėm kur nors iš namų. Galima sakyti, kad bedėm pirštu į žemėlapį ir pasirinkom (tokiu atveju tiksliau būtų sakyti, kad rinkosi pirštas) vietovę, pavadintą St. Kilda. Ko gero, reikėtų versti Šv.Kilda, šiuo atveju tai nesudėtinga. Ypač palyginus su tuom, kokių naujadarų prikūrėm ornitologijos srityje. Taigi, galbūt draustinio ženkliukas vidury niekur, gan tuščioje pakrantėje (pvz. kalvose draustinių ir pan. labai daug, tad sunku išsirinkt ir šiaip gausybėje jos pranyksta), o galbūt ne kartą girdėtas pavadinimas (Melburne yra įdomus rajonas tokiu pat vardu) lėmė pasirinkimą. Išsukus iš greitkelio tuščiu keliuku kirtom laukus ir kažkokias druskingas pelkes. Vos išlipus iš automobilio mus pasitiko paukščiai. Šalia esančioje padidinto mąstelio žaidimų aikštelėje (tuom ši vieta ir garsėja) beveik nebuvo žmonių. Palei jūrą vingiavo tramvajaus bėgiai. Nors aplink vos keli namai.

Pasivaikščiojom pajūriu. Pakankamai industrinė aplinka. Temo ir kaupėsi lietus, tad apsižvalgėm ir pažadėję grįžti, patraukėm namo.

Netolimoje saloje galima žvejoti ryklius. Lentelė rodo kiek ir kokio dydžio galima pagauti.

Priešais esančiame pusiasalyje – laukai tušti arba pristatyvi visokių fabrikų, elektrinių. Žvarbus vėjas neleido džiaugtis pajūriu tą dieną.

Taigi, sulaukę gero oro, kitą šeštadienį grįžom į Šv.Kildą. Kaip žadėjom.
Labai geras greičio apribojimas, ypač kai nėra jokio kelio.

Nereikėjo niekur eit –  berakinant mašiną mum pozavo paukščiai. Dainuojantis medavalgis (singing honeyeater) :).

Dar pora veikėjų. Pilkasis medšarkinis strazdas (Grey Shrike-Thrush) kairėje, Pilkasis vėduokliauodegis (Grey fantail) dešinėje.

O natūralioje aplinkoje pamatyti ir užfiksuoti karietaitę – neblogas iššūkis.

Taigi, patraukėmpažintiniu mangrovės keliu. Taip taip, išmokom naują žodį. Kairėje – paukščių stebėjimo būdelė. Tik laikas nebuvo pats palankiausias – vidury dienos paukštokai kažkur išsilaksto. Dešinėje – takas einantis jūros sienos viršumi. Kažkur prieš šimtą metų pastatė vietiniai šią sieną nuo jūros vandens, taip iš užliejamų pievų gavo dirbamas žemes.

Jūros užliejamoje dalyje auga keisti dalykai.

Beeinant keliu labai keičiasi augmenija.

Mum beeinant kaip tik kilo vanduo. Srovė – lyg upė tekėtų.

Potvynis šias vietas užlieja du kartus per parą.

Deja, šią žiemą dalį kelio apgadino bangos. Neįtikėtinai skamba – bangos miške.

Dar labiau neįtikėtinai skamba – delfinai miške.

Kairėje už medžių – jūra vandenynas. Tiesa, ne atvira – visgi čia įlanka įlankoje.

Užkilę į bokštelį apžiūrėjom jūrą. Su upės sraunumo vandeniu (kaip dauguma esu pratusi matyti jūrą, banguojančią pirmyn atgal, o ne tekančią viena kryptimi) ir medžiais augančiais tiesiog iš vandens (kaip pelkėjančiuose ežeruose).