Sekmadieniui pasirinkom kitą netoliese esantį parką. Belair’o nacionalinis parkas – seniausias Pietų Australijoje. Sako, kad tai buvo sanatorija pavargusiems tarnybiniams arkliukams.
Pasirinkom ilgiausią maršrutą, kurio pradžioj mus pasitiko piktos manorinos ir kiti paukščiai.
Kylant į viršų sutikom visai nedaug žmonių. Praėjom aidų tunelį. Tokios vietos kažkodėl sukelia klaustrofobišką jausmą.
Paukštokas. Pilkasis vėduokliauodegis (gal kas ornitologų pažįstat?).
Vietomis takas buvo status akmenuotas, vietomis švelniai leidosi nuo kalno. Viršuje aptikom krioklį! Jei tik taip galima pavadinti tą visai nekriokiančią, greičiau kapsinčią, srovelę.
Po liūčių žolė čia sužaliavo.
O dabar apie tai, ką Belair’e aptikom. Idant tai nacionalinis parkas, manom, kad kažkas ryte jas atnešė ir tvarkingai į medžius sudėliojo.
Pirma koala nekreipė į mus dėmesio.
Antra atrodė pavargus po vakar.
Trečia – pernelyg užsiėmus savo reikalais.
Ketvirtoji kabėjo įsispraudus tarp šakų. Mums prisiartinus nužvelgė abejingu žvilgsniu ir toliau snaudė.
Ko norit?
Penktoji. Ką jos vakar veikė?
Bene žvaliausia – šeštoji mūsų sutikta koala. Gaivus kalnų vėjas plaikstė jos plaukus… t.y. ausis.
Septintoji. Nieko naujo.
Iš čia ir posakis: Tingiu kaip koala.
