Mėnuo: 2011 birželio

Šnabždesiai ir kita mistika

Vieną savaitgalį buvo gan šalta. Matėm moteriškių iki pusės mirkstančių vandenyje. Laurius nusprendė, kad tai kokie nors vaisingumo pratimai, nes vargu ar kas norėtų šiaip sau lįst į ledinį vandenį. Mistika kažkokia.

O tada išvažiavom iš miesto. Nukakom iki vadinamosios šnabždesių ar šnibždėjimo sienos. Na gerai, visa tai tik skamba baugiai. O vienintelis baugus dalykas – už tos sienos telkšo (koks žodis labiau tiktų kalbant apie vandenį) kažkur apie 4515000000 litrų vandens.

Taigi, užtvanka, vandens rezervuaras. Vynuogynams sausą vasarą laistyt, ko gero. Atsistojus prie sienos gali susišnekėt su žmogum esančiu kitame gale – už 140 metrų. Todėl toks ir pavadinimas. Puiki akustika, jokios mistikos. Tas žmogus raudona striuke kaip tik bando kaip siena veikia.

Užtankos viršum galima pasivaikščioti. Vienoj pusėj aukščio baimė.

Kitoj pusėj – kone lietuviškas ežeras.

Į kalną

Šeštadienį nežadėjo nei gero, nei blogo oro. Kas bus tas, nusprendėm, sėdom ant dviračių ir išmynėm. Dar netoli namų ėmė lynot, tad stabtelėjom šunų parodoj, tiesiog parke.

Daugiausia šeimininkų su šunimis laukė eilėje pas… fotografą. O kadangi vistik žiema čia – dauguma šuniukų aprengti. Keletas jų demonstravo originalesnius apdarus…

…kiti vilkėjo tiesiog lietpalčius…

… ar striukes.

Užsukę į rusų parduotuvę nusipirkom „Karvučių” ir giros (matėm Kėdainių ir Rokiškio konservų taipogi). Lietus nurimo, tad patraukėm toliau, tuo pačiu keliuku, kur link jūros veda, tik į kitą pusę – link kalvų. Palei upę.

Pakeliui aptikom O-Bahn’ą – neva bėgius…

…kuriais autobusai laksto.

Pro debesis lindo saulė. Mindami lengvai įkalnėn sutikom ančiuką Donaldą. Kartais kelias nusukdavo nuo upės, baigdavosi, reikdavo paminti gatvelėmis ir vėl paieškoti dviračių tako. Bet diena atrodė tobula.

Sutikom dar nematytą baikštų paukštį – baltaveidį garnį (Egretta novaehollandiae), ir beveik nesutikom žmonių, išskyrus keletą sportininkų ir šunis vedžiojančių. Kažkur pakelėj bažnyčioj grojo elektrinėm gitarom. Kitur žaidė golfą. Karts nuo karto kirsdavom O-Bahną. Tolumoje kalvos skendėjo debesyse. Kelias statėjo, upė sraunėjo. Čia vertėtų paminėt, kad upės sraunumas čia sąlyginis dalykas ir jokiu būdu nereikėtų lyginti tarkim su Vilnelės srove pavasarį. Tiesiog iš stovinčio vandens, balos tapo panašu į judantį vandenį. Pavažiavus toliau upė jau vietomis net putojo atsimušdama į akmenis, krisdama kokių 15 cm aukščio kriokliukais. Namų mažėjo. Paukščių daugėjo. Dangus niaukėsi. Ėmė staigiai statėti. Iki kelio pabaigos, tuo pačiu ir miesto galo ir kalvų pradžios buvo belikę vos 5 km, atsivėrė nuostabūs vaizdai. Tai bus linksmas važiavimas namo – 20km nuo kalno! Bet… prapliupo lietus. Pastovėję po medžiu pasileidom žemyn, greičiau namo. Neilgai trukus lietus liovėsi. Daugmaž išdžiuvom (leidžiantis nuo kalno vėjas veikia kaip plaukų džiovintuvas). O kad per gerai nebūtų – prakiuro Lauriaus dviračio padanga.

Pakeliui palengva besistumdami dviračius galėjom stebėti kitus paukščius, tokius kaip daugiaspalvė loriketa (Trichoglossus haematodus).

Iki miesto 10 km, iki namų dar toliau, kaip nors pareisim, tik va sutems.  Laimėj pakeliui pasitaikė kempingas, pasiklausinėjom, pasivaikščiojom po rajoną ir dar spėjom į dviračių parduotuvę prieš užsidarymą. Visgi šeštadienis. Po 15 min. Laurius džiaugėsi ne tik nauja kamera, bet ir padanga. Kad per daug nedžiūgautų – ėmė lyti. Taip jau rimtai.

O kai peršlapom batus, žinoma, nustojo. Dar spėjom sutikt didžiąją keltonkuodę kakadu (Cacatua galerita).

Ir metę dviračių taką parlėkėm namo gatvėmis. Tik niekaip nesupratom, kodėl gi reikėjo vėl į kalną mint.

Pabaigai – karštas dušas ir arbata sekė po visko, šiandien nečiaudom, viskas gerai.

Šariko medžioklė 2

Po to kai Šarikas gavo naują medžioklės įrangą, paukščių ir kitokių padarų nuotraukų vargu ar sumažės. Tačiau prieš rimtą medžioklę būtina perprasti kaip kas veikia, todėl kol kas vyksta tik treniruotės. Artimiausiu metu vargu ar pavyks pamatyti kažką retesnio, vis tos pačios papūgos, kirai, „maskės” ir kiti miesto gyventojai. Tik dabar arčiau, kokybiškiau ir kartais juokingiau.

Triukšmingoji manorina (Manorina melanocephala, aka. „maskė”), šį kartą užsiėmus savo reikalais.

Ilgasnapė kakadu (Cacatua tenuirostris) visu gražumu.

Margoji rozela (Platycercus eximius) maivosi.

Kaukėtoji pempė (Vanellus miles). Nesu tikras dėl lietuviško pavadinimo, bet manau mano vertimas teisingai apibūdina vaizdą.

Giedančiosios papūgėlės (Psephotus haematonotus) kaip visad ganosi. Viršuj patinėlis, apačioj patelė.

Ir dar kartą patinėlis, tik dabar jau susidomėjęs ne tik maistu, bet ir fotografu.

Australiškasis pelikanas (Pelecanus conspicillatus), bandantis atimti žuvį iš žvejų.

Šariko medžioklė

Australijoje buvo dar viena išeiginė – šį kartą karalienės gimtadienis. Karalienės nepažįstam, todėl gimtadienio nešventėm, tačiau buvo puiki proga išbandyti naują medžioklės įrangą.


Kirai, kaip ir katės – juos fotografuoti visada linksma.


Kiek retesnis egzempliorius – ibis.


Ibis buvo, ibio nėra.


Gulbių šį kartą stengėmės nesutikti.


Australiška šarka irgi kartais nori pasipuikuoti.


Kai kurie paukščiai kartais neapsisprendžia, ar jie labiau nori sprukti iš objektyvo,


ar vistik smalsiau yra, kas čia ką daro?


Lamos Australijoj auginamos kaip avys, tad čia nėra tikras medžioklės laimikis, bet vistiek linksma pažiūrėt į šį snukelį.


Žiemą prinoksta kažkas labai skanaus balandžiams, ir jie bando vaidinti labai lengvus paukštelius tūpdami ant pačių ploniausių šakų.


Besigananti rozela.


O jos draugė kažkokia pavargus.


Pagaliau šios medžioklės pasididžiavimas – drąsioji kukabara. Nežinau ar tai maskuojančios žalios spalvos apranga jos nenubaidė, ar šiaip pasisekė, bet ji visai mielai pozavo.


Ir vienaip…


…ir kitaip – tik pliaškink 🙂


O jei jau kažkas kažkur vyksta, tai monarina visada prisistato patikrint.


O patikrinus paskui nulėkė lizdo sukt – dabar jų poravimosi metas.

Ir pabaigai tikra medžioklė. Reikėjo pagauti nors ir dažną, bet labai jau vikrią vietinę kregždę ar kažka panašaus.