Sekmadienis prie jūros

Muzika (atsidarykit kitame lange, kitaip niek nebus):
Faith No More – Easy Like a Sunday Morning

Sekmadinį išsiropštėm iš lovos, išsitepėm kremu nuo saulės ir į pajūrį patraukėm. Arčiau nei iki miesto centro. Kažkoks stulpelis čia. Žmonės mieste skėčius nuo saulės nešioja, prie jūros visgi kepa visi. Tik šeimos po tiltu pavėsyje.

Pagrindinė gatvė, eismas komplikuotas – vietomis mašinos mūsų negali aplenkt, bet jie kantriai laukia, nepypsi, atsipūtę, dažnai užsižiopso.

Paskutinė maršruto stotelė.

Čia prisiparkavom ir ledų pietums nuėjom.

Taigi, kurortas.

Va taip aš suprantu – vieni langai į jūrą, kiti į lagūną, nusileidi laiptukais – apačioj jachta laukia… Taip jau galima ir gyvent.

Žmonių mažiau nei Palangoj. Matyt per vėsu jiem.

Įplaukimas į upę ar kanalą.

Tokia tai nuotaika saulėta.

O čia vietiniai. Bling bling. Čia tie vaikai, kur daug triukšmo kelia, priekyje ilga grifka ant šono, gale plaukai pastatyti, pageidautina blondiniškai dažyti, tada jau čia kietai.

Vanduo sūrokas, viską graužia, ryklių nematėm.

Jūra!

Va taip ir važinėjom. Dar tą dieną piknikavom po medžiu, kuriame kažkas tupėjo ir visą laik ant mūsų rėkė, kol nepasitraukėm, stebėjom senas mašinas, klausėm gyvo bliuzo iš kitapus gatvės, fotografavom paukščius ir kitaip tingėjom, kaip visi vietiniai.

Šiandien kažkaip nesirašo, tad tiek. Šiuo metu per kambarį nubėga voras. Laurius pasiveja ir apžiūri ar ne su raudona nugara. Ne. Ramu.

Glenelg

Čia mūsų stotelė tramvajaus.

Bais gražu buvo vakarėjant.

Visi čia vienokias ar kitokias tapkes nešioja. Tiesą sakant matosi, kas link jūros važiuoja, įdegę žmonės, net per daug, tapkės, „pliažiniai” šortai, rudi rudi paaugliai kvailom šukuosenom, senos tetos nusilupusiais pečiais. Ir visi kelia daug triukšmo.

Glenelg – pajūrio rajonas. Ką tik pastebėjau, kad iš kito galo skaitant – tas pats. Taigi, Glenelg = Palanga. Na maždaug. Daug barų, parduotuvių, merginos su bikiniais ir jūros tiltas su žvejais.

Gatvės galas. Paplūdimio pradžia. Smėlis kaip Lietuvoje, tik jame daug juodų nuolaužų, turbūt kriauklyčių. Kam šitas paminklas – dar nežinau, berods pajūrio miestelio įkūrimą ar kažką žymi.

Pirmoji paukščių medžioklė

Šitų tai pilna visur, tik čia jiems truputį karšta.

Tikra meilė tik tarp kirų.

Balandžiai vulgaris čia yra engiami ir slepiasi kas kur gali.

Argi jis ne vargšas?..

O vietoj jų čia laksto kažkokie irgi balandžiai tik juokingesni – mes juos šepetėliais praminėm. Šitas tai dar toks nelabai tvarkingas, išsitaršęs. Kiti būna su vienu siūlu ant galvos. Tik labai jie baikštūs, tai sunkiai sekas medžioti, bet gal kaip nors dar pagausim.

Prie jūros gyvena koks tai pabuvęs paukštis, nelabai mums žinomas.

Grožis! Tiesiog paukštis iš atviruko.

Ką čia ir be pridursi…

Toliau keletas augalų, kuriuos galbūt lesa kurie nors paukščiai 🙂

Šituos spalvota papūga lesė.

Kaip mes į vestuves ėjom

Viskas prasidėjo gražiai – puiki aplinka, nuostabus oras, daug svečių, vestuvių ceremonija zoologijos sode (stebint pelikanams). Žodžiu viskas kaip ir turi būti.

Paskui buvo vakarėlis, kuris irgi nieko blogo nežadėjo. Buvo linksma ir įdomu, netgi pavyko pora žmonių su lietuviškom šaknim sutikti. Australai irgi labai draugiški. Viskas buvo tiesiog puiku.

Bet mūsų nelaimei gavome paslaptingas dėžutes.

Kuriose, kaip ir priklauso kinams (vienas iš jaunųjų yra iš tų kraštų kilęs) – laimės, arba nelabai, sausainukai. Ir abiem jie nieko gero nežadėjo…

Viskas baigėsi tuom, kad pasiklydom mes botanikos sode, nespėjom į paskutinį tramvajų namo ir draugams mus teko gelbėti 🙂