Nuotykiai aukštyn kojom
Mum įdomiausia – kas už tų durų, laikraščiais apklijuotų. Kaimynai sakė įžiūrėjo, kad ten yr kriauklė.
Štai kiek saulės pasiekia mūsų kiemą. Galima tiesiog su liniuote pamatuoti.
Labai čia taip įdomiai – dedu savo miegamąjį į internetą. Bet čia pvz, kiek šviesos patenka į kambarį. Čia maksimumas! Visiškas miego kambarys. Vasarą vėsu, žiemą… dar nežinom.
Lietaus vis daugiau ir daugiau.
Pagaliau sudėjau šitas foto, niekaip neprisiruošiau amžinybę 🙂
Čia tiesiog vietinis ančiukas.
O štai čia tas pats karvelis apie kurį jau pasakojau. Taigi, palesinau pora sykių saulėgražom. Sėmkėm, taip sakant. Vieną dieną sėdžiu, žiūriu – atėjo pro atviras duris į vidų. Kitą sykį nuėjau į vonią. Grįžtu – karvelis sau per kambarį žingsniuoja! Sakau, ką čia darai? Gerai, kad ant kilimo nepašiko… Dabar nebepaliekam atidarytų durų.
O čia keletas geresnių kuoduotojo vaizdų.
Pastaruoju metu nebuvo daug nuotykių. Ar bent tokių, apie kuriuos reikėtų pasakot. Na bet čia tik laiko klausimas.
Mes užsiregistravę couchsurfing.com (Tai toks puslapis, kur gali susirast nakvynę pas ką nors namuose arba priimt keliautojus). Atsikraustę čia, atsinaujinom puslapį ir ką manot – sulaukėm daugybės prašymų priimt. Taigi, pas keletui dienų apsistojo amerikietis ir belgė, kurie šiuo metu keliauja po Australiją ir Zelandiją. Jie dažniausiai tranzuoja, dalyvauja visokiose programose kaip kad Help Exchange (savanoriškas darbas už kurį gauni nakvynę ir maistą ir turi laisvo laiko pasidairyt po vietovę) ir pan.
Dar jie rašo blogą apie savo kelionę, atsinaujinančius energijos šaltinius ir architektūrą ir žino daug būdų kaip išgyvent kelyje, kai kelionė trunka kelis metus.
(Foto – vietiniai maišeliai. Atkreipkit dėmesį į piešinį.)
Vieną dieną su jais tiesiog ėjom į miestą, tada ir radom šį pianiną (tiesą sakant, miestas pilnas pianinų, tik mokėk grot!). Laurius čia pagautas įkvėpimo.
Vėliau priėmėm du estus, kurie atsikraustė į Adelaidę ir ieško darbo. Čia jie atkeliavo su Working Holidays viza, tad negali dirbt vienoj vietoj ilgiau nei 6mėn. Dabar jie persikėlė pas pagyvenusią hipę (ji buvo Rolling Stones koncerte 1969m!), bet panašu, kad susirado darbus, taigi su jais dar susitiksim.
Na čia gal ne iš hipių laikų, bet vis šis tas.
Čia irgi iš įdomesnių eksponatų.
O vieną dieną ėjom pas naują pažįstamą į gimimo dienos šventę. Ką gi, australai visas šventes švenčia dieną ir gan anksti išsiskirsto. Palyginus su jais – mes naktibaldos 😀
O priežastis, kodėl nebuvo daugiau jokių nuotykių, ta, kad teko porą savaičių namie prasėdėt. Aš turėjau dviratuką, vienas ratas nesisuko, nbum su galva į asfaltą. Na gerai, ne taip jau blogai, bet gavau pasėdėt namie, kol sugijo nubrozdinimai. Bet dabar jau gerai. Ne taip kaip šitoj nuotraukoj tikriausiai – čia greitoji pagalba prie BMX dviračių parko. (Mama, būk rami, aš nuo tramplynų nešokinėsiu.) Ir ne taip blogai kaip mūsų kaimynei. Susipažinom su kaimynais iš antro aukšto. Vieną vakarą, pas juos buvo mažas vakarėlis su turputėliu per daug vyno – kai grįžom išgirdom viršuj dūžtančius stiklus. Matyt dar vieną taurę sudaužė – pamanėm. Paaiškėjo, kad plaudama taures kaimynė persipjovė delną, beveik nupjovė nervą, nejautė pirštų važiavo į ligoninę, darė operaciją, dabar sėdi su gipsu ir t.t. Žodžiu, mano nubrozdinimas nublanko.
Nuotrauka daryta prieš mano nuvirtimą nuo dviračio. Tai yra ilgasis kelias link jūros palei upelį. Kitame krante – alaus darykla. Jos kieme – parkas. Parke nykštukai ir visa kita. Vėliau vietinių klausėm, kas tai per parkas, sakė jame per Kalėdas daug lempučių dega.
Čia visur auga vazoniniai augalai. Tie, kur Lietuvoje ant palangių, tie kur laiptinėse, visų prižiūrimi, tie patys auga čia kaip laukiniai, niekas jų neravi ir nelaisto, na kartais gal, ir veši jie sau puikiausiai.
tarkim alijošiai visokie ir kiti panašūs.
Arba kažkokie kitokie. (Labai šiandien didis įkvėpimas pagavęs rašyti apie nieką).
O kiemai pilni vazonų irgi. Tokį augaliuką ir aš auginau, kasmet sėkmingai žydėdavo. Turėtų jau tuoj vėl žydėt.
Na gi laiptinių gėlės! (Dešinėj, viršuj) Šitų irgi visas miestas pilnas.
Kadangi mūsų kieme saulės nedaug o ir ruduo, tai apsieisim be sodininkystės šįsyk.
Šį savaitgalį pavyko pakliūti į AFL – sporto, dėl kurio kraustosi iš proto australai, varžybas. Australiškas futbolas, vietinių dar vadinamas „Footy”, čia tikrai populiarus. Į eilines rungtynes, kuriose buvau, susirinko apie 42 000 žmonių, kelis kart daugiau, nei į anksčiau vykusio „tikro” futbolo finalą.
Dėl paties pavadinimo „futbolas”, tai australai labai nemeluoja. Nors kamuolį jie ir gali nešti rankose, bet perdavimai ir įvarčiai paprastai mušami kojomis, ne taip kaip Amerikietiškam futbole, kur per rungtynes kamuolys spiriamas kokius 3 kartus.
Pagrindinės taisyklės čia gana paprastos. Pagrindinis tikslas – įmušti įvartį (kojomis). Jei pataikai į pagrindinius vartus – 6 taškai, į mažesnius – 1 taškas. Kamuolį galima nešti rankose, bet tada tave gali griauti priešininkai. Jei kamuolį pagavai kuomet kitas žaidėjas jį mušė kojomis – tada taves liesti negalima, kol nebėgi į priekį 🙂 O toliau prasideda visokios keistos taisyklės. Pavyzdžiui, galima bėgti su kamuoliu, bet jį reikia sumušti į žemę kas 15 metrų. Įdomu, kaip teisėjai matuoja tuos 15 metrų, kai žaidėjai laksto zigzagais. Arba, visada privalu perduoti kamuolį teisingai – mušti koja arba ranka (mesti negalima, reikia mušti ranka), kitaip priešininkai gauna laisvą smūgį. Įdomu, kaip „teisingai” atiduoti kamuolį, kai ant taves užsikabina kokie 2 priešininkai – viens už kojų, kitas už rankų. Yra ir kitų daug subtilesnių taisyklių, kurių per vienas varžybas perprasti taip ir nepavyko.
Na bet gana apie taisykles. Štai kaip viskas vyko paprasto europiečio akimis.
Į stadioną susirenka daug žiūrovų.
Tarp jų pasitaiko keletas priešininkų komandos fanų.
Toliau viskas vyksta panašiai kaip filmuose apie Amerikietišką futbolą
Po aikštę laksto neaiškūs padarai.
Į aištę dramatiškai išbėga priešininkų komandos žaidėjai.
Atmosfera tampa dar dramatiškesnė, kuomet į aikštę bėga vietinė komanda. Ugnis…
…plyštanti užsklanda…
…iškilmingas žaidėjų pristatymas…
…ir galiausiai Australijos himnas.
Tuomet prasideda žaidimas. Nors aikštė ir didelė, bet tikrai neatrodo tuščia. Po ją laksto po 18 kiekvienos komandos žaidėjų, ir dar krūva spalvotų žmogeliukų.
Jei gerai suskaičiavau – 8 teisėjai – šį kartą linksmos salotinės spalvos. Anksčiau jie būdavo tiesiog balti, dabar kiekvienoms rungtynėms parenkama vis kita spalva. Vietiniai pasakojo, kad buvo tikrai įdomu žiūrėt rungtynes, kuomet viena komanda – raudona, kita – dryžuoda raudonai, o teisėjai – rožiniai. Tai atskirti, kur kas, tikrai linksma 🙂
Dar po aikštę pastoviai bėgioja „bėgikai” (angl. runners), kurie perdavinėja trenerio nurodymus žaidėjams.
Ir žinoma vandens nešiotojai, juk čia Australija – karšta, nors tą vakarą visai vėsu buvo 🙂
\