Mornington pusiasalis

Į pietvakarius nuo Melburno jūroj stūkso/plūduriuoja/kyšo pusiasalis su vynuogynais, paplūdimio namukais, vaniliniais pyragėliais, fantastiškais vaizdais ir banglentes pardavinėjančiais muzikantais.

Vieną sykį ten aplankėm Cape Schank. Mano skrybėlę nupūtė staigus vėjo gūsis.

Dar čia gali būt staigios bangos nuplaunačios žioplinėjančius turistus.

O kitoj pusiasalio pusėje – visiška įlankos ramybė. Ir pajūrio sandėliukai po 200000 dolerių. Prestižo reikalas. Gali laikyt jame savo banglentę. Bent taip rodo skelbimuose pardavimo. Po šimts, kažkokia nesąmonė – juk šitoj baloj nėr bangų!

Kitą sykį mus nusivežė į labirintą. Lakstai tarp tujų kažkokių ir ieškai pakvaišusio skrybėlininko…Na gerai, iš tikro ieškai išėjimo! Bet juk tam labirintai ir skirti!

Miegančioji gražuolė!

Veronika paskenduolė vonioje levandų laukuose. Prieš išvažiuodama Australijon pažiūrėjau vietinį serialą „Makleodo dukterys”. Ten moteriškės gyveno fermoj, kažkur Australijos glūdumoj ir turėjo vonią ant kalno, vidury laukų.

Tai va, ferma kažikokia.

Dar užsukom į Sorento miestelį. Italiano!

Iš tikro gana keista matyt tokius vaizdus čia, akmeniniai namukai, gatvelės su mažom kavinukėm… Sakau, italiano!

Dešinėje – tempiu sunkią jūržolę tekstūra primenančią padangos gabalą.

Nuo pusiasalio atsiveria įspūdingas Melburno vaizdas.

O kiras yra kiras, nesvarbu ar jūrinis ar Ramiojo vandenyno.

Aplink Melburną

Vieną dieną mūsų draugas Saulius ir jo šeima nusivežė mus į kalvas. Ten aplankėm laukinės gamtos parką.

Pažiūrėjom paukščių pasirodymą, kur jie demonstravo visokius triukus. Erelis bando sudaužyti kiaušinį akmeniu.

Tai vienas didžiausių erelių pasaulyje. Paukštis naudoja akmenį, kad sudaužytų kiaušinį. Gudru, ar ne?

Vėliau aplankėme mažą miestelį kalvose.

Puškuojantis Bilis (Puffing Billy) – tai istorinis traukinys važinėjantis po kalvas. Kada nors ir mums reikės jį išbandyti.

Dar vien dienos išvyka iš Melburno – Point Cook. Apsupta nejaukių piremesčių ir plynų laukų vieta. Bet pravažiavus neįdomius rajonus papuoli į pelkėtą vietovę su ereliais, sakalais ir garniais. Tačiau jie nemėgsta būti fotografuojami. Nuotraukoje viršuje – kažkieno pusryčių liekanos.

Mes ėjom, ir ėjom, ir ėjom, kol pakliuvom į vabalų ir musių debesį. Kuo toliau ėjom, tuo jų daugėjo, kol galiausiai pasiekm jūrą, kur jau galėjom atsikvėpt.

Vabalus pakeitė paukščiai. Laurius sėlina.

Rudakaklis bėgikas ilsis saulutėje.

Kai kas juos pabaidė. Paukščiai apskrido didelį ratą ir vėl grįžo. Ši nuotrauka labai panaši į nuotrauką, kuri buvo knygoje apie paukščius, kurią turėjo mano senelis.

Kadais buvo žuvis.

Šią gražuolę sutikom laukuose. Ji bėgiojo ratais. Tuo tarpu ožys tik smalsiai žiūrėjo į mus.

Kokia šukuosena!

Pakeliui namo užsukom į Williamstown – Melburno priemiestis prie jūros su vaizdu į miestą.

Mes net matėm savo namą St Kildoj.

Pabaigai- pilnatis St Kildoj.

Nedideli atradimai

Vienas mėgstamiausių dalykų čia – apsilankymai įdomiose, neįtikėtinose, paslėptose, stebuklingose, tiesiog jaukiose vietose. Knygynuose su katinais. Užkandinėse su suši burgeriais.

Tokias kėdutes ir mes kadaise turėjom.

Stebuklinga optinių žaislų, popierinių Viktorijos laikų stebuklų ir marionečių parduotuvėlė.

Didžioji dalis šių nuotraukų darytos mano mamos. Buvo smagu kartu vaikštinėti ir atrasti miestą.

Parduotuvėlės šeimininkas su sege (dekupažininkai ir veltinininkai su karoliukais siuvinėtom segėm, laikykitės!) kuri varto akis.
„Čia pakils mėnulis, čia jungsim apšvietimą”

Kiti gyventojai.

Kiekvieną kart praeidama stebiu Betmeną – jis būna vis kitur, užsiėmęs.

Palmė laiptinėje.

Netikėti personažai netikėtose vietose.

Miniatiūrinis gėlių parduotuvės sodas.

Dizaineriškų smulkmenų parduotuvėlė garaže.

Balandžių kova (ar meilė?) skersgatvyje. Kitas knygynas su katinais kitam garaže. Gero šrifto „99”.

Vėlgi neįtikėtina vitrina tarsi iš praeities.

Didysis Vandenyno Kelias ar Didžiojo Vandenyno Kelias

Vieną savaitgalį su mama išvažiavom prie vandenyno.

Visi miesteliai ten – skirti surfintojams.

-Kas vakarienei?
-Ta, manyčiau, iš kairės, ar abi kepam?

Iluka kažkurių vietinių kalba reiškia „prie jūros”.

Vietinės džiunglės.

Vos įžengus į miška pasitinka… drėgmė ir vėsuma. Baisoka, pagalvojom, bus netoliese nakvoti – šalta, šlapia.

Tačiau visur kitur buvo ne taip jau ir baisu. Na, apie baisumą vėliau.

Posumas ant kelmo ir labai architektūriški augalai.

Pavažiavę toliau virš kelio pamatėm eukaliptą kramsnojančią koalą. Sustojom pasigrožėt.

Labai išraiškingas gyvūnėlis.

Kažkada jau esam apsistoję šioje stovyklavietėje, vienoje iš 2 vietų abiejuose upės krantuose.

Taigi, nuėjom porą kilometrų iki jūros, kuri mūsų didžiam siaubui ošė, bangavo, visą naktį girdėjom lyg būtų prie pat, rodės atkeliaus banga ir viską užlies.

Auskaruota gražuolė.

Laurius kepa vakarienę.

Atoslūgis. Balta linija tolėliau – paukščiai.

Kitą rytą patraukėm toliau.

Čia šiek tiek nebesilaikau chronologinės tvarkos, bet tai kam ji rūpi? Išties, gerai nebent tam, kad prisimintum pats, kur buvai.

„Gyvenimas geresnis kai surfini„.

Istorija čia buvo tokia. Mes pozavom, mama fotografavo ir nematė ateinančios bangos. O mes matėm, kaip banga ateina.

Stebėtinai pasisekė, kad kojos liko sausos.

Maivomės netoli „12 apaštalų”.

Šiuose krantuose kadaise sudužo ne vienas laivas, ir visai nekeista – bangos ir ramią dieną, kaip iš mano košmarų, olos aštrios ir atgrasios, tiem keliem nelaimėliam, kuriem pavykdavo išplaukti po laivo sudužimo dar tekdavo įveikti aukštas akmenines sienas, akmenų, aštrių spygliuotų augalų, gyvačių ir velniai žino ko pilnus laukus be kelių takelių ir surasti pagalbą, žemyne, kur šimtus kilometrų gali nebūt nė ženklo civilizacijos…

Pasivaikščiojimas iki parduotuvės

Ėjau vieną popietę iki parduotuvės ir nutariau apsukt ratuką per rajoną, nufotografuot keletą Art Deco pastatų, kažkada žadėtų Giedrei, juolab, kad rudenėja, saulė žemiau ir šviesa minkštėja, nes na vasarą kažką dieną nufotografuot tai gaidys…

 

Baseinas, spa ir kitas gėris. Seniau čia buvo kurortas, tad jie aptverdavo gabaliuką jūros, tai ir buvo vietinės maudyklos.

 

 

Kaip seniau čia buvo.

 

 

Australai turi pomėgį griaut pasidėvėjusius pastatus, net jei jie turi išliekamąją vertę, bet šitam namukui šiaip ne taip pavyko to išvengt.

 

Dar keletas pastatų žiūrinčių į jūrą.

 

Apie šitą galit pasiskaityt čia.

 

Viena rimčiausių profesijų Australijoje yra plytelių susidėvėjimo tikrintojas – tai žmogus, kuris, kai nieks nemato ateina ir sudeda kryžiukus ant įskilusių plytelių.

 

Taigi, darbo diena prie jūros. Pilna žmonių besidžiaugiančių bobų vasara.