Paukščiai žiemą

Australijoje žiema, bet dauguma paukščių net nemano niekur migruoti. Čia viskas atvirkščiai – žiemą jie peri ir užsiima kitais savo reikalais.


Šarkų kvartetas traukia giesmę.


Apsauginiai kritiškai viską įvertina…


…ir aiškiai išreikškia savo nuomonę apie nesumokėjusius už bilietus žiūrovus.


Manorina apsimeta žveju ir kažką bando iškrapštyti iš vandens.


O pažvejojusi skuba sukti lizdą.


Ne, čia ne sniegas ir ne ledas 🙂


Ta proga reikia išsiturkšti ir išsidžiovinti.


Žiemą Australijoje žydi medžiai, kurie pritraukia paukščius, apsimetančius bitėmis.


Dreves tai visas reikia patikrinti, maža kas jose gero gali būt.


Numetę lapus medžiai leidžia pamatyti žaliuosius slapukus.


Vakarais jie visi susirenka į vieną medį aptarti dienos nuotykių.


Karveliai, kaip visada – nepraleidžia progos pasimeilinti. Čia praktiškai mūsų augintiniai – atskrenda kasdien, patikrinti ar jau saulėgrąžos savo vietoj.


Kukabara irgi kartais aplanko mūsų kiemą. Tada kiti paukščiai sukelia paniką, bando ją išvyti, bet kukabarą tik juokas ima iš jų pasatangų.


Mažasis Vilis, nors ir atrodo nekaltai, bet kai reikia, sugeba šalin nuvyti ir didesnius už save priešus.


Jaunas karvelis kažko nepatenkintas.


Vištelei tai tik palesiot rūpi.

Šunes, katins ir arklys su suknele

Katės visos čia naminės, gatvėm nesišlaisto.

Kitaip nei šunys.

Pikto žvilgsnio šunėkas. Sako šunys ir jų šeimininkai panašūs. Kaži su kuo gyvena jis.

Ir mergaitiškas šuniukas.

Prieš upei įtekant į jūrą.

Žirgelis su suknele.

Voras ir dažai

Čia kai namuką dažėm nutiko. Pasirodė po stogu voras. Pabeldžiau į skardą, kad bėgtų šalin. Žioplas voras supanikavo ir pasileido į priešingą pusę, kaip tik ant ką tik nudažytos kolonos.

O tada, sušlapęs pėdas sustojo ir mojavo paklaikęs koja. Teko greit bėgt ieškot sauso teptuko ir numest vorą ant krūmo, kol nepridžiuvo. Paskui voras dar kurį laiką kabėjo išskėtęs kojas baltom pėdom.

O čia baisa pabaisa iš botanikos sodo.

Senamiestis

Taigi, pagaliau prisiruošiau sudėt dar miesto. Senesnių pastatų. Kai pirmą kart pamačiau senų namų eilę, pavadinau vietiniu senamiesčiu. Tokia mintis pralinksmino australus. Vėliau, paaiškėjo, kad tikrai senų pastatų (žinoma, nepalyginsi su Europos senamiesčiais) reikia ieškoti Šiaurės Adelaidėj, bet apie tai vėliau.

Viktorijos laikus menančios detalės. Draugai architektai, kaip jos vadinamos?

Centre, mažai kas išlikę. Dabar šiame pastate – kažkoks savivaldybės skyrius.

Dalį miesto gadina iškabos ir reklamos. Bet šita, man patinka, nes sena, ne kokia rožinė plastikinė.

Senamiestis… Cha cha:)

Ir čia 🙂

Adelaidė dar vadinama bažnyčių miestu.

Na neveltui.

Nuostabus pastatas, reiktų kada gražiau įamžinti. Languose visokios popierinės merginos „nuvarvėjusiom” blakstienom.

Kavinių, parduotuvių gatvė. Vasarą – maloniame šešėlyje.

Kartais įsivaizduoju, kad Amerika atrodo panašiai.

Tiek tų vaizdų.