Truputis architektūros

Melburnas gražus miestas. Ir jaunas labai. Taigi, čia nerasi tikro senamiesčio vingiuotomis gatvelėmis kaip kad Europoje. Bet pilna puikių Viktorijos laikotarpio ir Art Deco stiliaus pastatų.

\

Tarkim čia tai, ką aš vadinu vietiniu senamiesčiu. Poros aukštų nedideli susiglaudę namukai.

  

Miesto centre – aukšti stikliniai dangoraižiai matomi iš visų pusių. Kartais net už 50km.

Ant sienos.

Ta pati gatvė.

Viena iš šiuolaikinio meno galerijų.

Žavinga, ar ne?

Socialiniai būstai. Tokie namai išsiskiria palyginus žemame mieste. Ir kone kiekvienas geras rajonas arčiau centro turi tokį monstrą. Primena sovietinę statybą, ar ne?

Traukiniai kerta miestą.

Centre.

Art Deco pastatas dešinėje realybėj atrodo aukštesnis ir dar įspūdingesnis.

Nuo upės visgi miestas atrodo kaip nedidelis jaukus miestelis, ne toks aukštas ir saulėtas.

Fėjų raganų trobelė.

Vienu metu teko stebėt keistą optinį efektą.

St Kilda vėl. Ar pastatas dešinėje neprimena „E” raidės?

Atėjus rudeniui viskas sužaliavo.

Senais gerais laikais jūros tilto gale stovinčiame pastate buvo ledainė, dabar ten restoranas. O už jo gyvena pingvinai.

Norėčiau gyvent šitam namuke, kaskart praeidama taip pagalvoju. Labai jauku.

Mūsų gatvė per lietų.

Ir per gaisrą. Čia jau ne apie architektūrą, o apie tai kaip naktim tai gaisrinės, tai kelininkai, tai stogų remontininkai neduoda miegot…

Aukštyn

Kai pirmą sykį užsukom į Melburną miestas atordė žaviai, bet mus supo tik greito maisto kavinės, brangūs restoranai, nuobodžios brangių škurlių parduotuvės, milžiniški prekybos centrai ir naktiniai klubai stikliniuose dangoraižiuose. Dieną tai – verslo centrai, biurai biurai biurai, kostiumuoti dėdės ir tetos. Naktį atveriamos slaptos durelės, pastatomas drūtas piktas apsauginis, laiptukai veda aukštyn arba į rūsį, į kokį triukšmingą kluba pilną girtų merginų su mini sijonais ir pigiais aukštakulniais siaubingai nutrinančiais kojas dar pakeliui į klubą.

Vėliau mieste atradom galerijų, vietinių ir nepriklausomų dizainerių parduotuvėlių, paslėptų kavinukių su kava, kirpėju ir paroda vienoje patalpoje. Čia reikia rast duris ir lipt laiptais aukštyn.

Stebuklingas puošnaus kičo baras antrame aukšte. Lauke sunku pastebėt iškabą tarp daugybės ryškių užrašų, reklamų, kitų iškabų.

Bare buvo pilna paukščių, žvėrių iškamšų, vabalų, kitokių mokslinių objektų.

Žirafa su auksinėm blakstienom ir strutis su perlų vėriniu. Jei moterys turėt tokius ilgus kaklus, kiek karolių reikėtų!

O balkone džiunglės per kurias sunkiai matyti gatvė. Užlipus niekuo neišsiskiriančia laiptine ant kokių 6 aukštų pastato stogo – dar vienas baras su palmėmis.

Kita laiptinė.

Šiame pastate įsikūręs žymus knygynas Metropolis,  pora restoranų, keli butikai, ekspozicinės erdvės.

Ant stogo – vėlgi baras ir kino ekranas, kur šiltais ir gaiviais vasaros vakarais rodo senus ir naujus filmus.

Iš senų pastatų išsaugo tik fasadą.

Paroda dėžėse.

Jie sutempė senų lentų ir po savaitės atidarė juvelyrikos parodą.

Dizainerių kurti rūbeliai ir papuošalai gyvena čia.

Laiptinė kitame pastate. Tas pats pastatas Redos blog‘e.

 

Senovinis liftas – atsidaryk pats.

Ten aplankėm porą galerijų. Vaizdas pro langą.

Kaimynai mums padovanojo bilietus į aukščiausią pietų pusrutulio apžvalgos aikštelę.

Aplink ežerą – Formulės 1 trasa. Virš salos, jūros pakrantėj matyti keletas aukštų baltų pastatų – maždaug ten mes ir gyvenam.

Miestas.

 

Kaleidoskopiniai žiūronai rodo pagrindinę aikštę.

Gatvės menas vėl

Ką čia beparašysi. Melburno gatvės, skersgatviai pilni visokiausių gatvės meno formų. Norėjau pridėt „ir kiemai”, bet susivokiau, kad galbūt tų kiemų čia nelabai yra, bent ne tokių kaip mes pratę Europoj. Netikėtas pastebėjimas man pačiai. Yra kiemų, bet jie visiškai kitokie.

  

Paukščio-Lyro beieškant

Kai į Melburną atėjo ruduo…

… visi sėdo į mašinytes…

… ir iš miesto (kairėje) patraukė į kalnus (dešinėje). Daug kur nebuvo kur sustot, kalnų miesteliuose lyg tyčia viskas klaikiai brangu, milijonai turistų.

Aptikom keistų skulptūrų parką.

Labai keistų. Prie tų nukryžiuotų vargšų, (vienas jų – aborigieniškos išvaizdos barzdyla, kitas – nesuprasi) – „sumestos” koalos, kengūros ir kiti padarai, kraupoka.

O kai ėmė temt, netikėtai užsukom į vieną populiarų parką. Čia atveža turistus autobusais pamaitint paukščių. Susimoki pinigų, gauni maišelį ir eini maitint papūgų.

Paukščių mylėtojai baisiausiai nemėgsta šitos vietos kur paukščiai „sugadinti”. Deja, ir šitos gražuolės jau nebemoka pačios susirast maisto.

O prie pat, kur turistai matyt tingi eit – tamsiu mišku eina šlapias kelias daug žadančiu pavadinimu „Paukščio lyro takas”. Kelio ženklai apylinkėse tik patvirtina, kad čia ne šiaip sau vieta.

O štaio ir paukštis lyras! 🙂

Šis paukštis ypatingas tuo, kad moka pamėgdžioti bet kokius garsu, kurie jį supa. Nors ką čia beišmoksi, kai girdi tik rėkiančias kakadu. Bet paėjom toliau ir rėksnių nebesigirdėjo. Vien kojų šlepsėjimas pažliugusiu keliu ir daugybė mažų paukštukų. Praėjom visą taką ir supratom, kad kito kelio nėra – teks grįžt. Taigi einam atgal ir sustojam praleist pasivaikščiot išėjusios vietinės. Turistai taip vėlai po mišką nevaikšto, tik sportuojantys vietiniai. Taigi stabtelėjom, apžiūrėjom kažkokį ryškų šniūroką ant šakos, matyt kažkoks ženklas ir atsisukę į taką… negalėjom patikėt. Vos per kelis metrus tarp mūsų ir tos tolstančios tetos kelią išdidžiai kerta pats paukštis lyras!

Laurius nusivijo iš paskos. Paukštis mus visiškai įgnoravo ir kapstėsi nukritusiuose lapuose ir šakose. Panašu, kad pasipuošęs poravimosi plunksnomis – uodegos gražumas!

Kitas vietinis irgi stabtelėjo, sakė, kad vakar pirmą kart matė šitą paukštį. Ir dar su jaunikliais. Pasisekė! Pabandysim čia dar grįžt, nusprendėm ir nuskubėjom namo. Griaudėjo. Vos spėjom pasiekt mašiną ir kalnuose prasidėjo liūtis.

httpv://www.youtube.com/watch?v=VjE0Kdfos4Y

Pažiūrėkit šitą! Neįtikėtinas paukštis!