Gyvenimas pajūry

Idant gyvenam pajūry, tai kartais nieko neveikiam ir einam paslapminėt pakrante. Rečiau nei galėtumėm, na bet buvo žiema, šalta… 😀

Melburnas iš toli. (Iki čia važiavom).

Kairėje – nukrito meteoritas. Dešinėj – Čiurlionio akys stebi.

Numeris su zodiako ženklu. Prisigalvoja žmonės.

Vargšai paukščiai…

Gyvenam prie pat miniatiūrinio  lunaparko, tai kartą užėjom pažiūrėt.

Mielieji, siunčiam  jum ledų. (na viskas, jau pradedu nusišnekėt…)

Grįždami pamatėm policininkų ir žmonių minią stebinčią vandenį. Kiba kas nuskendo. Priėjus arčiau paaiškėjo, kad tai ruonis, kuris įtartinai sukiojosi vienoje vietoje tad visi skambino gamtininkams ir pan. na kad pažiūrėtų ar viskas jam gerai ir ar neįstrigęs ė kokė tinklą. Bet panašiau buvo, kad gražuolis tiesiog maivėsi.

Policininkai pasakojo, kad praitą savaitę kažkoks ruonis išlipo į krantą ir nuėjo po rajoną pasivaikščiot.

Pavasaris mieste

Pasikartosiu – atėjo pavasaris, viskas kvepia žiedais, paukščiai čiulba kaip pasiutę, posumai ant kuprų nešiojasi vaikus, porelės bučiuojasi ant kiekvieno kampo, žmonės drybso parkuose ant žolės arba gurkšnoja vyną pajūry…

Vieną vėsesnių pavasario dienų slampinėjom po miestą džiaugdamiesi saule. Tą pastatą vis bandžiau nufotografuoti ir vis nesisekdavo, netilpdavo, šešėlis per juodas buvo ir pan. O šį sykį jį įspūdingai apšvietė atsispindinti saulė.

 

Ta gatvė priminė kokį Niujorką iš paveikslėlių ar kaži ką.

Slampinėjom.

 

Ant tų dramblių visi ropščiasi, nors visur parašyta – nelipti. Žmonės čia tokei pat kaip visur, neskaito ir nepaiso tokių ženklų 😀

Kažkokių madingų škurlių parduotuvės vitrina.

Firminis alaus baras labai industriniu interjeru. Tiesą sakant, tokie interjerai čia Melburne itin populiarūs.

Kažkokia vintažinė su fantastišku apšvietimu.

O visur jau traukia bliūdukus šuniukams.

 

Mažulė

Ir vieną dieną ji pagaliau atvažiavo…

Laurius tykojo prie lango ir laukė, laukė… Ir sulaukė. Tiesą pasakius, kokį didžiausią daiktą esat gavę paštu? Taigi, jis nusileido pasiimt ir dingo. Matyt jau išplaukė – pamaniau. Pasirodo, dėžė netilpo į liftą. O dabar ir visas namas žino, kad Laurius turi naują lentą, che che.

Tai va,  nauja mažulė atkeliavo ir laukia kol vanduo truputį sušils 🙂

Violetinė

Dovanų gavau vilnietišką maišoką, tai ta proga išėjom pasimaivyt ir nufotografuot jo mieste. Kairėje – pagrindinė Melburno stotis. Pastatas dažniausiai atsiduriantis ant atvirukų. Dar ant atvirukų atsiduria kažkoks meno centro bokštas-antena, Melbunro paronama, kartais mažos gatvelės išpaišytom sienom. Dešinėje – Vilnius, nes Prada taip neoriginalu 😀 Na čia tokia mintis turėjo būt. Net ta gatvė su visom tom gučėm pradom ir pan. dvigubai nuobodesnė už kitas. Liūdniau – tik bankų kvartalas. Net prie visokių makdonaldų įdomiau – ten bent visokių įdomių personažų pilna 🙂

Visam mieste pristatinėta dramblių skulptūrėlių.

Vos spėjau nufotografuot. Tada prisistatė kažkoks vaikas ir nulupo šitą mažą fugūrėlę. Na ji buvo priklijuota, bet…

Lyg tyčia tą dieną persekiojo violetiniai ir panašiai objektai. Mianas, tarkim.

Kitas maišokas irgi pakliufo į fotosesiją. Šį karta kliuvo Gučiui. Kukutis valdo!

Laurius prie svajonių trobos. Sakė sėdėtų terasėlėj su katinu ant kelių ir šildytųsi ant saulės.

Prie violetinės tematikos.

 

Lietingi savaitgaliai mieste

Man ištiesų smalsu, ką rodo jų teevizorius.

Žinot, tas šampanas ir kitos nesąmonės prie bažnyčių per vestuves jau tokia atgyvena… O va ledų autobusiukas – kitas reikalas. Laukia vestuvininkų.

 

Tiesą pasakius, toks vaizda labai retas – automobiliai čia arba nauji arba retro, sutvarkyti, dulkelės nuvalytos.

Kažkurią lietingą savaitgalio dieną pusryčiavom nedidukėj kavinukėj parduodančioj plokšteles ir komiksus. Patinka man tokie deriniai.

Čia kažkuri pasaulio pabaiga ateina arba nueina.

Kraupokas žmogėnas, ar ne?

Turgelis mūsų kieme.

Kai fotografavomės, ketinom sumontuot į vieną kadrą, nu bet ai…

Nuotraukas sudėjau seniau, bet patingėjau parašyt, o dabar jau tai  nebežinau ką ir bepridurt, tai apseisiu šiandien be daugiau beletristikos.