Miestas – Puslapis 6

Miesto žvėrys

Anądien skaičiau vienos vokiečių kilmės australės (jos puslapis čia) įspūdžių, po kelionės į Vokietiją. Kas jai patiko. Ir ko pasiilgo, kuom džiaugėsi grįžusi į Australiją. Visiškai sutampa su mūsų nuomone. Taigi, sąrašas:

• Gyvūnija;
• Labai (ji naudoja žodį super) draugiškos pardavėjos;
• Vietinė biblioteka (mes irgi džiaugiamės naujausiais filmais, muzika ir fantastiškomis knygomis už dyką);
• Vandenynas (o taip!);
• Žvaigždžių stebėjimas (nedidelis gyventojų tankis lemia labai mažą taip vadinamą šviesos taršą);
• Mangai…

Taigi. Mus irgi sužavėjo gyvunija. Nors žinduolių, visokių mielų kailiniuotų padarų rūšių ne tiek daug, bet gi jie laipo medžiais vidury miesto, tiesiog prie namų. Jau pasakojau apie posumus. Čia kita jų rūšis, daug mažesni, mieli padarėliai. Gan drąsūs, ne kartą susitikom akis į akį. Jie itin pamėgo europinius klevus. Žiemą, nukritus lapams šituos mažučius tapo lengviau pastebėt.

Kažkurią pavakarę patraukėm į vieną didesnių miesto parkų įsikūrųsi prie upės, tarp kelių didelių gatvių ar net autostradų. O parke ramuma.

Ir čia gyvena lapės. Skraidančios lapės. Ryžos skraidančios lapės. Visad įsivaizdavauu, kad 1. šikšnosparniai miega pasislėpę uolose, palėpėse, urvuose ar bent tankiuose medžiuose,
2. šikšnosparniai dieną miega ir tik miega, netriukšmauja ir neskraido.
Tai ne. Jie ir paskraido, ir kelia belekokį triukšmą ir snaudžia labai jau atviroje vietoje.

Mes nelikom nepastebėti irgi.

Kitą sykį išėjom paslampinėt po miestą. Netoli miesto centro, prie upės, uosto naujai įkurtas rajonas, visuose giduose kviečia ten užsukt apsipirkinėt ar pavalgyt restoranuose. Šeštadienio popietę ten visiškai tuščia, nieks nedirba, keletas žvejų žvejoja. Tarp jų sutikom ir (nesijuokite) australinį žalčiakaklį. Laurius turi knygą su visais vietiniais paukščiais. Tai džiaugėmės sutikę paskutinį trūkstamą paukštį iš kormoranų ir pan. puslapio. Oplia!

Tądien netikėtai atšilo, megztukas atsidūrė rankinėj, paltas – ant suoliuko, va tau ir žiema!

Paukštis fantastiškai pozavo ir net pakvatojo, to garso giesme vadint nekyla mintis…

Kada paskutinį kartą matėt laukinę pelėdą?
Išėjom pietum kažko nusipirkt į parduotuvę. Darbo tebuvo „normaliai”, o ne per daug, tad turėjom laiko prasieit, patraukėm link pajūrio. Vienoje palmėje dėmesį patraukė triukšmas. Nieko naujo, papūgėlės rėkauja, bet gi pažiūrėjau, kurios. Tada tarp lapų sujudėjo, kažkas didednisir baltas. Ai, kokia nors kakadu… Bet palauk, ne visai balta ir mažesnė. Gal jauniklė? Ir tada tas žvėris atsisuko ir pažiūrėjo tiesiai į mus. Reikėjo matyt kokiu greičiu parėjom namo, pasiėmėm fotoaparatą ir dviračiais numynėm atgal iki paukščio! Tyto alba įtariai sekė mus žvilgsniu.

Magiškas kinas

Vieną vakarą nuvažiavom į kiną. Modernus, nuobodus pastatas, bet mane tąsyk pakerėjo pati salė dengta raudonomis užuolaidomis, ties ekranu jos buvo sidabrinės. Pritemdytas apšvietimas kūrė kažkokį mistinį jausmą (na ir parašiau čia kalambūrą!). Nuotaika kažkuom priminė Tvin Pyksą. Tetrūko šokančio neūžaugos.

Visa tai nublanko apsilankius Astor kino teatre. Tikram art deco pastate išlikusi autentiška apdaila, baldai, detalės.

Fotografavau tą daiktą per vidurį (kas tai?), nepastebėjau tada rėmelio viršuje.

Ovalus balkonas.

Siena.

Reljefas pačioje salėje.

Žiūrėjom japonų animacijos dvigubą seansą (Arrietty ir Howl’s moving castle). Antro filmo metu pamatėm laiptais kopiantį katiną. Kiek vėliau katinas jau snaudė Lauriui ant kelių murkdamas. Šitaip jie abu sėdėjo pusę filmo.

Draugeliai vėl susitiko po filmo. Katinas vėl mėgino įsitaisyt ant kelių, bet turėjom skubėt link tramvajaus.

Pusryčiai, plokštelės ir kiti savaitgaliai

Jau kaip Australijoj madinga eit brančo (kažkurioj knygoj mačiau, kaip lunch vertė taip – lančas, tai išeina, kad visą šitą vėlyvų pusryčių, puspiečių reikalą galima verst branču?). Tai ir mes neatsilikom. Statistiškai tai tiesiog sumuštiniai už neadekvačiai didelę kainą, bet būna ir kitokių variantų (Kaip kad prabangi kiaušinienė ($17)). Betgi vietos viena už kitą įdomesnės o ir publika dažniausiai mandra ir spalvinga. Kavinė beveik ant bėgių, matyt buvusi stotis ar koks kitas tarnybinis pastatas. Vieni žmonės laukia pusryčių. Kiti – tramvajaus.

Interjero detalės šiaip sau.

Kitą sykį ėjom į komiksų dalybas nemokamų komiksų dieną. Užklupti lietaus ragavom bulvinius blynus bare skambiu pavadinimu: Degtinė, barščiai ir ašaros. Pasijutom tikrais ekspertais ragaudami blynus:
-Per daug citrinos.
-Taip, tikrai, sūroka.

Kaip ir priklauso madingam jaunimui, reik eit tik į tam tikras vietas, net jei ten reik atstovėt eilę (dėl sumuštinio).

Įsiliejam tarp vietinių, nors akiniai nedengia 2 trečdalių veido ir neturim ūsų, laimė sumuštiniai čia dideli ir galima už jų pasislėpt.

Bet tikrasis savaitgalio užsiėmimas visgi tapo plokštelių medžioklė. Apėję daugybę parduotuvių tikrinam ir visokius paslėptus užkampiuose garažus iš kurių skamba muzika, o pasieniai nukrauti dėžėmis su plokštelėmis. Kaina nuo dolerio iki septyniasdešimt penkių.

Kartais pavyksta ką nors sumedžioti, o kartais tenka susigėst savo menku muzikiniu išprusimu („pirmą kart girdžiu šį pavadinimą” ir pan.) ir tyliai sliūkint lauk.

Nuotraukoje – vienos galerijų prieigos. Mini gerbėjams skirta nuotrauka .

Kaži kur pankų ir girtuoklių rajone – keleto daiktų išpardavimas. Parašyta, kad garage sale, groja DJ, parduodamas šalmas, 2 knygos, pora batų ir keletas bliuzkių. Viskas. Konceptualu.

Požeminis tualetas miesto centre. Spėjau užfiksuoti prieš pat remontą, po savaitės uždarė. Auksiniais laikais čia sėdėdavo 7 damos ir taisydavosi makiažą.

Teologinės diskusijos ant vienos iš kabinų durų. Kitose kabinose – nė užrašiuko. O va vienoj – ištįsi dialogai, rodyklėm iškeltos išnašos, komentarai. Mažų mažiausiai tikėjausi to tualete. Nė vieno užrašo ale Jonas mylį Oną ar pripaišytų organų. Tik vieni myli Jėzų, o kiti Santa Klausą.

Lietingai dienai besibaigiant patraukiam kokios gyvos muzikos. Pamėgtam bare parduoda tamsų alų „Baltic dark”. Aiškinamės ar čia ne „Baltijos tamsusis”. Deja, ne…

Truputis architektūros

Melburnas gražus miestas. Ir jaunas labai. Taigi, čia nerasi tikro senamiesčio vingiuotomis gatvelėmis kaip kad Europoje. Bet pilna puikių Viktorijos laikotarpio ir Art Deco stiliaus pastatų.

Tarkim čia tai, ką aš vadinu vietiniu senamiesčiu. Poros aukštų nedideli susiglaudę namukai.

Miesto centre – aukšti stikliniai dangoraižiai matomi iš visų pusių. Kartais net už 50km.

Ant sienos.

Ta pati gatvė.

Viena iš šiuolaikinio meno galerijų.

Žavinga, ar ne?

Socialiniai būstai. Tokie namai išsiskiria palyginus žemame mieste. Ir kone kiekvienas geras rajonas arčiau centro turi tokį monstrą. Primena sovietinę statybą, ar ne?

Traukiniai kerta miestą.

Centre.

Art Deco pastatas dešinėje realybėj atrodo aukštesnis ir dar įspūdingesnis.

Nuo upės visgi miestas atrodo kaip nedidelis jaukus miestelis, ne toks aukštas ir saulėtas.

Fėjų raganų trobelė.

Vienu metu teko stebėt keistą optinį efektą.

St Kilda vėl. Ar pastatas dešinėje neprimena „E” raidės?

Atėjus rudeniui viskas sužaliavo.

Senais gerais laikais jūros tilto gale stovinčiame pastate buvo ledainė, dabar ten restoranas. O už jo gyvena pingvinai.

Norėčiau gyvent šitam namuke, kaskart praeidama taip pagalvoju. Labai jauku.

Mūsų gatvė per lietų.

Ir per gaisrą. Čia jau ne apie architektūrą, o apie tai kaip naktim tai gaisrinės, tai kelininkai, tai stogų remontininkai neduoda miegot…

Aukštyn

Kai pirmą sykį užsukom į Melburną miestas atordė žaviai, bet mus supo tik greito maisto kavinės, brangūs restoranai, nuobodžios brangių škurlių parduotuvės, milžiniški prekybos centrai ir naktiniai klubai stikliniuose dangoraižiuose. Dieną tai – verslo centrai, biurai biurai biurai, kostiumuoti dėdės ir tetos. Naktį atveriamos slaptos durelės, pastatomas drūtas piktas apsauginis, laiptukai veda aukštyn arba į rūsį, į kokį triukšmingą kluba pilną girtų merginų su mini sijonais ir pigiais aukštakulniais siaubingai nutrinančiais kojas dar pakeliui į klubą.

Vėliau mieste atradom galerijų, vietinių ir nepriklausomų dizainerių parduotuvėlių, paslėptų kavinukių su kava, kirpėju ir paroda vienoje patalpoje. Čia reikia rast duris ir lipt laiptais aukštyn.

Stebuklingas puošnaus kičo baras antrame aukšte. Lauke sunku pastebėt iškabą tarp daugybės ryškių užrašų, reklamų, kitų iškabų.

Bare buvo pilna paukščių, žvėrių iškamšų, vabalų, kitokių mokslinių objektų.

Žirafa su auksinėm blakstienom ir strutis su perlų vėriniu. Jei moterys turėt tokius ilgus kaklus, kiek karolių reikėtų!

O balkone džiunglės per kurias sunkiai matyti gatvė. Užlipus niekuo neišsiskiriančia laiptine ant kokių 6 aukštų pastato stogo – dar vienas baras su palmėmis.