Lietingi savaitgaliai mieste

Man ištiesų smalsu, ką rodo jų teevizorius.

Žinot, tas šampanas ir kitos nesąmonės prie bažnyčių per vestuves jau tokia atgyvena… O va ledų autobusiukas – kitas reikalas. Laukia vestuvininkų.

 

Tiesą pasakius, toks vaizda labai retas – automobiliai čia arba nauji arba retro, sutvarkyti, dulkelės nuvalytos.

Kažkurią lietingą savaitgalio dieną pusryčiavom nedidukėj kavinukėj parduodančioj plokšteles ir komiksus. Patinka man tokie deriniai.

Čia kažkuri pasaulio pabaiga ateina arba nueina.

Kraupokas žmogėnas, ar ne?

Turgelis mūsų kieme.

Kai fotografavomės, ketinom sumontuot į vieną kadrą, nu bet ai…

Nuotraukas sudėjau seniau, bet patingėjau parašyt, o dabar jau tai  nebežinau ką ir bepridurt, tai apseisiu šiandien be daugiau beletristikos.

 

 

Naktis

Taigi. Atėjo pavasaris. Nors gyvenam mieste, netoli didelės gatvės, kai pagaliau nutyla mašinos ir dar ne rytas paukščiai ima čiulbėt kaip pasiutę. Sutemus žydintys krūmai pakvimpa taip, kad jautiesi lyg vaikščiotum odekolono buteliuke. Ach!

Paukščio-Lyro beieškant

Kai į Melburną atėjo ruduo…

… visi sėdo į mašinytes…

… ir iš miesto (kairėje) patraukė į kalnus (dešinėje). Daug kur nebuvo kur sustot, kalnų miesteliuose lyg tyčia viskas klaikiai brangu, milijonai turistų.

Aptikom keistų skulptūrų parką.

Labai keistų. Prie tų nukryžiuotų vargšų, (vienas jų – aborigieniškos išvaizdos barzdyla, kitas – nesuprasi) – „sumestos” koalos, kengūros ir kiti padarai, kraupoka.

O kai ėmė temt, netikėtai užsukom į vieną populiarų parką. Čia atveža turistus autobusais pamaitint paukščių. Susimoki pinigų, gauni maišelį ir eini maitint papūgų.

Paukščių mylėtojai baisiausiai nemėgsta šitos vietos kur paukščiai „sugadinti”. Deja, ir šitos gražuolės jau nebemoka pačios susirast maisto.

O prie pat, kur turistai matyt tingi eit – tamsiu mišku eina šlapias kelias daug žadančiu pavadinimu „Paukščio lyro takas”. Kelio ženklai apylinkėse tik patvirtina, kad čia ne šiaip sau vieta.

O štaio ir paukštis lyras! 🙂

Šis paukštis ypatingas tuo, kad moka pamėgdžioti bet kokius garsu, kurie jį supa. Nors ką čia beišmoksi, kai girdi tik rėkiančias kakadu. Bet paėjom toliau ir rėksnių nebesigirdėjo. Vien kojų šlepsėjimas pažliugusiu keliu ir daugybė mažų paukštukų. Praėjom visą taką ir supratom, kad kito kelio nėra – teks grįžt. Taigi einam atgal ir sustojam praleist pasivaikščiot išėjusios vietinės. Turistai taip vėlai po mišką nevaikšto, tik sportuojantys vietiniai. Taigi stabtelėjom, apžiūrėjom kažkokį ryškų šniūroką ant šakos, matyt kažkoks ženklas ir atsisukę į taką… negalėjom patikėt. Vos per kelis metrus tarp mūsų ir tos tolstančios tetos kelią išdidžiai kerta pats paukštis lyras!

Laurius nusivijo iš paskos. Paukštis mus visiškai įgnoravo ir kapstėsi nukritusiuose lapuose ir šakose. Panašu, kad pasipuošęs poravimosi plunksnomis – uodegos gražumas!

Kitas vietinis irgi stabtelėjo, sakė, kad vakar pirmą kart matė šitą paukštį. Ir dar su jaunikliais. Pasisekė! Pabandysim čia dar grįžt, nusprendėm ir nuskubėjom namo. Griaudėjo. Vos spėjom pasiekt mašiną ir kalnuose prasidėjo liūtis.

httpv://www.youtube.com/watch?v=VjE0Kdfos4Y

Pažiūrėkit šitą! Neįtikėtinas paukštis!

Bangų gaudymas 2

Taip jau išeina, kad antras iš eilės pasakojimas – apie bangų gaudymą. Tik šį sykį  – su įrodymais.
Atvažiavom kiek per anksti, kuomet didelės lentos buvo užimtos, tad padarėm klaidą ir beveik porą valandų vargom su mažom lentutėm, ant kurių net atsigult sunku ir nuo kurių bangos ištaško taip sėkmingai, kad beveik jauti smėlį tarpudančiuose. Geriau būtumėm pasideginę 😀 (iš tikro kas dvi valandas užsitepdavom ant veido baltai mėlyną sluoksnį apsauginio kremo, maždaug tokio storumo, kaip kad žmonės sviesto ant duonos tepa…).

Po to pagaliau gavom lentas didžiąsias. Kitas reikalas! Lauriui sekėsi žymiai geriau (Luką pažįstantys turbūt nesistebi  :D)

Nuotraukos darytos pačioj pabaigoj, pavargus, tad matyt tik dėl to Lauriaus poza netobula (pamatęs nuotraukas jis pasibaisėjo laikysena…)

Pasaulis nuo lentos krašto. Blyn! Nuotraukos visiškai neperteikia bangų didumo! Kai stovi lyg ir ligi juosmens, šoki per bangą ir peršokęs nebesieki kojomis dugno. Šitiek vandens! Pirmyn atgal…

Tiesą sakant pats smagumas kai vejiesi vejiesi bangą ir pagauni. Ir siaubingas nusivylimas jei nespėji ir lieki kiurksoti ant lentos…

Luka bando stotis…

Rezultatas – keletas kūlversčių 🙂

Pilvasurfis, šiaip ar taip, irgi smagus dalykas, kai per keletą sekundžių atsiduri krante.

Iš tikro tai panašu į rogutes. Lipi lipi per bangas (kaip į kokį kalną), kartais griūni, prigeri (čia kaip nuo kalno paslydus nudardėt), pasiruoši ir… kelios sekundės ir vėl krante…

Viskas.

Visiškai viskas.

Negalim nesusilaikyt neįdėdami keleto kadrų Lauriaus fotografuotų nuo lentos. Plano būta gudraus – Laurius čiožia ant bangos, atsistoja ir fotografuoja pasaulį… Realybės būta labai panašios. Laurius čiuožia, stojasi… Rezultatą matot patys. Saulė iš po vandens.

Ir nors dabar skauda pritrintus delnus, nukepusią nosį („sviestas” nepadėjo), numuštą Lauriaus nykštį, bedžiūnant (mes trumpam!) keptelėjusią nugarą, išgraužtas sūraus vandens, išpūstas vėjo ir išdegintas saulės akis ir visus likusius raumenis (lyg kas lazda būtų mušęs), vistiek buvo velniškai linksma, ir kai tik pasitaikys galimybė…

…pirksim lentą.