Nuotykiai aukštyn kojom
Ir vieną dieną ji pagaliau atvažiavo…
Laurius tykojo prie lango ir laukė, laukė… Ir sulaukė. Tiesą pasakius, kokį didžiausią daiktą esat gavę paštu? Taigi, jis nusileido pasiimt ir dingo. Matyt jau išplaukė – pamaniau. Pasirodo, dėžė netilpo į liftą. O dabar ir visas namas žino, kad Laurius turi naują lentą, che che.
Tai va, nauja mažulė atkeliavo ir laukia kol vanduo truputį sušils 🙂
Dovanų gavau vilnietišką maišoką, tai ta proga išėjom pasimaivyt ir nufotografuot jo mieste. Kairėje – pagrindinė Melburno stotis. Pastatas dažniausiai atsiduriantis ant atvirukų. Dar ant atvirukų atsiduria kažkoks meno centro bokštas-antena, Melbunro paronama, kartais mažos gatvelės išpaišytom sienom. Dešinėje – Vilnius, nes Prada taip neoriginalu 😀 Na čia tokia mintis turėjo būt. Net ta gatvė su visom tom gučėm pradom ir pan. dvigubai nuobodesnė už kitas. Liūdniau – tik bankų kvartalas. Net prie visokių makdonaldų įdomiau – ten bent visokių įdomių personažų pilna 🙂
Visam mieste pristatinėta dramblių skulptūrėlių.
Vos spėjau nufotografuot. Tada prisistatė kažkoks vaikas ir nulupo šitą mažą fugūrėlę. Na ji buvo priklijuota, bet…
Lyg tyčia tą dieną persekiojo violetiniai ir panašiai objektai. Mianas, tarkim.
Kitas maišokas irgi pakliufo į fotosesiją. Šį karta kliuvo Gučiui. Kukutis valdo!
Laurius prie svajonių trobos. Sakė sėdėtų terasėlėj su katinu ant kelių ir šildytųsi ant saulės.
Prie violetinės tematikos.
Man ištiesų smalsu, ką rodo jų teevizorius.
Žinot, tas šampanas ir kitos nesąmonės prie bažnyčių per vestuves jau tokia atgyvena… O va ledų autobusiukas – kitas reikalas. Laukia vestuvininkų.
Tiesą pasakius, toks vaizda labai retas – automobiliai čia arba nauji arba retro, sutvarkyti, dulkelės nuvalytos.
Kažkurią lietingą savaitgalio dieną pusryčiavom nedidukėj kavinukėj parduodančioj plokšteles ir komiksus. Patinka man tokie deriniai.
Čia kažkuri pasaulio pabaiga ateina arba nueina.
Kraupokas žmogėnas, ar ne?
Turgelis mūsų kieme.
Kai fotografavomės, ketinom sumontuot į vieną kadrą, nu bet ai…
Nuotraukas sudėjau seniau, bet patingėjau parašyt, o dabar jau tai nebežinau ką ir bepridurt, tai apseisiu šiandien be daugiau beletristikos.
Šios kelios nuotraukos darytos vasarą Melburno botanikos sode.
Prie šio prūdo visur pristatyta įspėjamųjų ženklų apie tai, kad tas žalias daiktas, nors ir atrodo kaip žolė, iš tikro yra vanduo su jo paviršiuj plūduriuojančiu kažkokiu vandeniniu paparčiu. Taip taip. Ta košė – papartis.
Paukščiai plauko po papartį. Žiauriai keista.
Grifka.
Pelėda.
Laurius prie stalo su kregždėm fone.
Mūsų rajone yra daržas, kur gali ateit pasikapstyt. Ar jau rašiau apie šitą? Ir dar gali pristatyt skulptūrų ir kitų vėjų.
Dar žiemą viskas sužaliavo. Laaaabai. Beveik šitaip.
Taigi. Atėjo pavasaris. Nors gyvenam mieste, netoli didelės gatvės, kai pagaliau nutyla mašinos ir dar ne rytas paukščiai ima čiulbėt kaip pasiutę. Sutemus žydintys krūmai pakvimpa taip, kad jautiesi lyg vaikščiotum odekolono buteliuke. Ach!