Tai, kad Tailandas – voverlandas, įsitikinu dar kart – šventyklos sienomis laksto laipo voverės.
Nors dramblys čia šventas. Ir drakonai visur. Dešinėj – galėtų būt atvirukas piktai uošvienei, kuri vis reikalauja kreiptis į ją mama (:
Ir žvėrys iš kiniško metų horoskopo ar kaip juos ten. Sako, budizmas čia persipynęs su senais prietarais, kinų numerologija ir biesas žino kuom dar, tad prie šventyklų stovi šventų dramblių figūrėlės, kai kurios labai primenančios indišką Ganešą – drambliadievybę, kitur gi dar visokie baubukai.
O gatvėse ir visur šlaistosi šunes, tik skulptūrų jiem nieks nestato. Matėm ir basetriverį – šunį baseto kūnu ir retriverio galva…
Šventyklos sargas snaudžia.
Visi snaudžia.
Visur. Nes karšta.
Jau žinau, piešiu ir aš triakius katinus. Nors seniau turėjau minčių apie trigalvius. Na, kada nors.
Tuo tarpu, kačių kavinėj – nieko naujo. Katinai tik kai kurie aprėdyti, kad neperšaltų – kondicionierius įjungtas visu pajėgumu – kad klientai nesiskųstų. O katinai šąla…
Pagrindinėj, ar bent jau vienoj garsesnių vietos šventyklų, kone garbingiausioj zonoj, kabo ši sena nublukus gaidžio nuotrauka. Jei kas mokat tajų kalbą – papasakokit, apie ką čia 🙂
Netikri
ir tikri paukščiai.
Netikri zuikiai ir pandos.
O ūsurinio šuns akys, pasirodo, dar ir šviečia.
Šis milžiniškas drugys mus ne kartą suklaidino – koks čia paukštukas! Ką gi, tropikuose ir pan. padarai – žvėriško dydžio.
Cikadyščia.
O prie šito išvis bijojom lįst, Australijos pabaisos beveik nublanko. Nesiaiškinom ar nuodingas ar ne, buvo baisu ir taip.