AU kelionė 4 – Whitsundays sala

Kad ir kaip atšiauriai atrodytų, iš tiesų už lango oras tik kaito. Ir buvo baisiai žalia.

Važiavom per bananų ir cukranendrių laukus kaži kiek kilometrų.

Šiose apylinkėse visi namai ant kojyčių. Miesteliuose plotas po namu kur ne kur virsta garažu, kitus net užkaltas sienom ir turi langus, bet matyt ne patys svarbiausi kambariai ten, kokios dirbtuvės ar žemės ūkio podargai laikomi. O žmonės gyvena aukščiau, kur neapsemia nuolatiniai potvyniai.

Kaip bebūtų keista (arba ne) degalinėse sutikom daugiau paukščių nei džiunglėse. Kol mes visi myžčiojom (nori ar nenori, po trijų savaičių 7 iuose kvadratiniuose metruose su 5 bernais, nusikeikt ar pasidalint įspūdžiais iš tualeto, tampa bemaž natūraliu dalyku…) pirkdavom dantų pastą ar alų, Laurius dingdavo su fotiku.

Šitie paukščiai vadinami apaštalų ar apaštaliniais, na čia jau reik vertėjų vėlgi, – jie gyvena didelėm kompanijom, kažkur po 12. Sutikom jųjų daug degalinėj. Keli gulinėjo ant asfalto ir kažkodėl vaidino sužeistus. Keisčiausia, kad tai darė pakaitom ir būtent toj pačioj vietoj. O paskui nueidavo lyg niekur nieko.
Po ilgo ilgo važiavimo pagaliau privažiavom tikslą, o iš pat ryto išplaukėm Whitsundays salų apžiūrėt.

Ten sutikom žuvų (Šį sykį matomumas nebuvo toks geras, tačiau žuvis ten šėrė, tai jos kone ant galvos lipo.).

Medūzų (Didelė, bet nepavojinga.).

Mergų :))))

Ryklių (ok ok, akvariume).

Padarų.

Kiro koją arba jūros žolę pavadinimu „kiro koja”.

Paklydųsių  turistų ir t.t…

Nuo medūzų mum saugojo nuostabiai žavingi kostiumai! :D:D:D

Turistų mirkymas sūdytame vandenyje.

Vienoj iš salų smėlis toks smulkus, kad fotoaparatų nerekomenduoja imt, visur pribyra (nuotraukos iš povandeninio fotiko). Paplūdimys neblogs, tik tų kvailų medūzų nesinorėjo sutikt, teko plaukiot su jau minėtaisiais žaviaisiais kostiumais, uch.

Peizažus skiriam nesibaigiančios žiemos nukankintoms sieloms.



Tai tiek šiandieną. Linkėjimai 🙂

AU kelionė 3 – krokodilai

Kernavės piliakalniai.

Daintree kaimoke (Kaimely – mokykla, baras ir info centras. Ir rampa žvejam valtim nuleist.) apsistojom fantastiškam kempingoke.

Su nuostabiais vaizdais aplink.

Su didžiosiom medvarlėm kempingo vyrų tualete.

Ir viešu miestelio tualetu pilnu varlių.

Su rūkais virš upės.

Ir nardančiais kormoranais.

„Žiedų valdovo” vertomis kalvomis.

Neįtikėtinai ryškiais paukštukais (tulžiukas taip sakant).

Keistų spalvų vakaru ir kitais dalykais.

Kitą rytą plaukėm krokodilų ieškoti. Gidas patarė galūnes, vaikus ir šunis laikyti atokiau nuo vandens. Kažkoks nesusipratėlis gaivinosi upės vandeniu. Deja, net tai nepadėjo prišaukt krokodilų – jie slapstėsi.

O gaivus vanduo taip viliojo išsimaudyt. Karvės, kurios taip mano neretai tampa krokodilų maistu. Bet fermeriui pigiau prarast keletą karvių, nei viską aptvert kas metus. Nes potvyniai visas tvoras nuplauna.

Ten tesutikom krokodilą, kuris mus pamatęs nunėrė giliai. Sako, ramybės būsenoj jis gali sulaikyt kvėpavimą keliom valandom.

Vėliau plaukėm kita upės dalim. Ir sutikom.

Jauniklis.

Didesnis rimtesnis žvėris. Jie kartais užauga iki 8 metrų.

AU kelionė 2 – džiunglės

Pabuvę Kernse ir paplaukioję pavažiavom šiauriau, link vietinių džiunglių.

Vėliau važiuojant atgal daug ženklų matėm įvairiai „pakoreguotų”, bet kažkaip nesustojom, o be to, šitas geriausias. Anksčiau jį teko matyt vienoj knygoj apie vietinius paukščius. Kas neįžiūri – apatinis ženklas rodo „gulintį policininką” (na kaip tas greičio ribojimo kalnelis vadinamas?), tik kažkas „ištaisė” į paukštį. Užrašai reiškia „prieš” ir „po”.

Deja, to paukščio – kasuaro taip ir nesutikom. Tik jo pėdą ir krūmynų kalakutą.

Per nedidelį miškelį ir mangroves pasiekus nuostabų pajūrį pasitinka dar daugiau ženklų, ne visai malonių:

Ir acto buteliai, jei visgi pakliūtum tarp medūzų.

Tik nežinau, kas į tą vandenį lįstų. Čia gyvena krokodilai. Taip taip, toj gražioj jūroj.

Nelabai ir braidžiojom tad.

Dauguma įspėjamųjų ženklų – ir vokiečių kalba. Nes, kaip sakė vietinis krokodilų ekspertas – dažniausios aukos – vokiečių turistai. Nesu tikra, ar tokia statistika, ar čia eilinė blevyzga, kurią mėgsta visokei gidai pateikti kaip kažką intriguojančio, bet vokiečių visos kelionės metu sutikom nemažai.

Dauguma miško ir šiaip bendro vaizdo nuotraukų – Martyno O. Nes mūsų fotoaparatas buvo užimtas… 🙂

Dešinėje – smagių formų šaknys.

Gyvatė povandeninė (o gal tik ungurys)!

Tropinis voragyvis.

  

Šiose vietovėse džiunglės liečiasi su rifu. Bent taip sako visi turistiniai gidai ir ženklai.

Žemiau – paparčiai, skėtmedžiai (ar kaip ten jie) ir visokie kitokie augalai augantys užliejamuose miškuose ar tiesiog vieni ant kitų.

Ir čia ne didžiausias lapas.

Paparčių „lizdas” medyje.

Visur karšta ir taip norėtųsi į vandenį. Ir jo visur pilna aplink. Bet…

AU kelionė 1 – Kernsas

Kažkoks komentatorius klausia: kur dingo pasakojimai? Tiesą pasakius, nebuvo labai jau ką – nepasakyčiau, kad būtų labai įdomu pasakot apie tai, kaip per pietus einam pajūriu į parduotuvę ar pan. O paskui nebebuvo kada – atvažiavo draugai, pakavomės lagaminus ir keliavom į kitą Australijos galą. Ten, kur internetas: a) brangus b) gerai nuo jo pailsėt c) tik McDonald’e d) nėr išvis. O idant mes su Laurium atsilikę ir dar gyvenam akmens amžiuj, kur nė vienas neturim gudrafono, tad teko interneto džiaugsmus (ir vargus!) palikt, pamiršt ir t.t. O grįžus jau buvom įpratę ir net nesinorėjo į tą nuobodžią kompiuterio dėžę žiūrėt (skleidžiu nemeilę kompiuteriui, nes lauke vėl geras oras ir mieliau eičiau bimbinėt, bet jau dabar nusimuilinus nuo darbų užsiimu beletristika…). Tai tiek tų nesąmonių, geriau apie kelionę.

Trumpai: nuo vasario 16 iki kovo 8 d. Laurius, Luka, Mantas, Martynas B., Martynas O. ir Mindaugas su dideliu kemperiu važiavo nuo Kernso (kokia man juokinga vietovardžių, apie kuriuos pripratę tik kalbėt ir dažniau minėt anglų kalba, rašyba! Smaguma!) iki Melburno. Pravažiavom 3 klimato juostas, kirtom laiko juostą, nukakom (fantastiškas žodis!) apie 4000km per keletą valandų, o paskui tą patį atstumą kratėmės kone 3 savaites.

Tai va taip.

Visi nuotykiai prasidėjo dar dieną prieš kelionę, kuomet Martynas kovojo su rykliais (oficiali versija) ir truputį nukentėjo. Melburno karališkoj ( o kaip gi kitaip?)ligoninėj jam pasakė, kad gyvens ir net vaikščios (kada nors), tad kitą dieną išskridom į Kernsą.

Lėktuve daugumą sudarė korėjiečių grupė, kurie visiškai nepaisė tvarkos ir lakstė po lėktuvą jau jam išriedėjus į pakilimo taką. Kažkas panašaus į Ryanair lėktuvą Londonas-Vilnius – panašus bardakas, tik vietoj agresyvių vyrukų su adidasais ir pan. – juokingi diedukai ir mergaitės su ipad’ais ir keistai dvokiančiais (čia ta riba, kai nori valgyt ir maisto kvapas lyg ir tampa maloniai erzinantis, bet tuo pačiu tiek neįprastas, kad imi abejot ar iš tiesų tą daiktą įmanoma valgyti) užpilamais makaronais.

Kaip gi be vaizdų pro langą? Dešinėje – diagraminiai laukai. Pakrantėj buvo galima įžiūrėt atitvertus gardelius maudynėms paplūdimiuose. Nes šiaip maudytis čia geriau nereik.

Ko gero vienintelė bent kiek padoresnė buities ir mūsų „namo” interjero nuotrauka. Martynas po kovos su rykliais buvo lėtas ir ramus, kone stacionarus, tad tapo geru fotografavimo objektu. Laurius galėtų daugiau papasakot, kuriuos paukščius lengviau fotografuoti, o kurie nuolat muistosi ir bėga iš kadro. Tai maždaug panašiai ir su žmonėm.

O čia mūsų pirmasis kempingas ir namas. Lauke +30 ar +35, beprotiška drėgmė, niekas nedžiūva. Taigi, pirmą vakarą nutarėm aplaistyt kelionės pradžią. Sutemo anksti, apie 6ą. Tad kas belieka. Matot šioje nuotraukoje betoninę terasą? Kairiausiam kampe matyt aštrus betono kampas. Taigi, jau patamsy, dar nespėjus pasiruošt vakarienės, vos atsikimšus užtarnautą (bent jau mes manėm, kad jo nusipelnėm) alų, Mantas nuslydo nuo būtent to nelemto kampo. Kai pakėlė koją apžiūrėt visi pamatėm daug kraujo. Gerai, kad buvo tamsu, ne taip baisu.
– Pleistro reikės? – paklausiau.
– Pleistras čia jau nepadės… – Atsakė Laurius patyrusia eksperto akim apžiūrėjęs Manto kulną.
Mūsų namas staiga virto greitosios pagalbos mašina (žr. pirmą iliustraciją).
Likom trise sėdėt su pakeliu čipsų ir vienintele tamsą prasklaidančia žvake. Po valandos herojai grįžo su 7 siūlėm Manto kulne. Nuėjom miegot nedrįsdami net pagalvot, kas mūsų laukia toliau, visgi 2 dienas iš eilės lankėm ligonines. Trumpai – daugiau nelaimių kelionėj, nepaisant nedidelių nudegimų saulėje, uodų ir musių sukandimų ir kondicionierinių slogų ir pan. smulkmenų, pavyko išvengti.

Kitą rytą turėjom keltis anksti. Laurius dar su tamsa išlėkė laukan su fotoaparatu rankoj medžiot paukščių. Pilnas kempingas miniatiūrinių, labai jaukių balandėlių. Prašvito per 5 minutes ir čia aš nė kiek neperdedu. Na gal truputį.

Šitie gi paukštukai – storakeliai, bent jau taip juos seniau vadino vietiniai, tad dabar neseniai grąžino senąjį pavadinimą. Dažniausiai stoviniuodavo nejudėdami, tad iš pirmo žvilgsnio galėjai pamanyt, kad jie tik dekoracijos kempinge. O pasirodo jie tiesiog vienam iš krūmynų gyvena, o naktim slampinėja tarp palapinių.

VIP’inis kempings, va taip va. Ir vienintelis, kuriame turėjom laiko lįst į baseinus ir pan.

Taigi, iš pat ryto išplaukėm laivu laimės ieškot ir nuotykių virš rifo.

Šis vėžlys nuotraukoje neatrodo toks didelis, bet paklauskit vyrukų kokio jis dydžio buvo, jie jum papasakos kaip žvejai apie laimikį.

Miniatiūrinių ryklių, deja, nesutikom, bet žuvų tai visokiausių.

Kairėj viršuj abi tos skirtingos kojos – Martyno, to kur „su rykliais kovojo”. Jei kas klaustų, kodėl mano koja irgi atrodo baisiai, tai čia saulės kremo, įdegio ir apšvietimo rezultatas, nieko žodžiu baisaus.

Miestas liko mum už nugaros. Kažkaip visgi pasisekė mum lietaus sezono metu pataikyt į tarpą tar liūčių.

Tarkim čia skruzdėlė.

Vietinis varnėnas.

Kempinge kai kurie žmonės gyvena nuolat. Viena moteris augino papūgėlę vardu Rokis (Rokio Balboa garbei).

Nepamenu, kokių paukščių tai darbas ir, deja, jau apgriuvęs, bet savu laiku būta rimto lizdelio. Tiems paukšiams tereik kokio šniūrelio kabančio ant kurio jie susisuka lizdą su nedideliu stogeliu virš įėjimo.

Vaizdas iš valgomojo (terasos kieme) per pusryčius, vos prašvitus.

Bunkeriai ir tvirtovės

Eilinį savaitgalį trynėmės aplink Melburną. Šisyk prie įlankos žiočių ar kaip tą dalyką pavadint. Žodžiu, tarp dviejų iškyšulių – nedideli jūros vartai į įlanką. Šiandien turiu problemų su pavadinimais, kita vertus -tai jau nieko naujo, tad negaliu įvardinti Melburno įlankos pavadinimo. Nors galėčiau bandyt teisintis, kad taip iš dalies yra ir dar dėl to, kad australai viską mėgsta žymėt skirtingai. Kaip kad pažintiniuose keliuose – parko gide takas pavadintas tarkim paparčių keliu, atvykus į vietą žemėlapyje stende jis jau tampa džiunglių taku ar bevarde jo dalimi, vėlgi einant tuo taku mediniai ženklai mini dar kitokius pavadinimus, kol eini tiesiai – ženklų teigiančiu, kad tu teisingam kelyje -netrūksta. O va sankryžose – atspėk pats. Man atrodo, kad apie tai jau pasakojau. Na, bet kokiu atveju – ne apie tai čia.

Taigi. Patsai Mornington pusiasalio galas, point Nepean vadinamas. Atvirukas. O pačiam gale – tvirtovė. Neįtikėtna, bet taip ir neturiu pačios tvirtovės, bunkerių nuotraukos. Nelabai įspūdinga. Kol neįžengi vidun. Tunelių labirintai primenantys kažkelintą fortą prie Kauno ir panašius panašaus laikotarpio statinius – tarkim Klaipėdos jūrų muziejų. Tik jokių prižiūrėtojų, būdingų muziejams niekur nematyti. Kur ne kur padėlioti eksponatai, kitur rodo dokumentinius filmus, bet šiaip gan tuščia.

Žavingas plakatas apie karo laikų profesijas.

Tuo tarpu visi metaliniai įrenginiai lauke – siaubingai surūdiję. Prei jūros akiniai greit pasidengia riebios druskos sluoksniu, tad visai nenuostabu tokie rūdys net ir sąlyginai sausame regione.

Truputis istorijos, kuri tikrai nustebino. Pasirodo pirmoji Pirmojo pasaulinio karo raketa buvo paleista… būtent iš čia. Iš paties pabūklo (kaip tą raketų leidyklę pavadinti?) nelikę beveik nieko (rūdys).

Karų laiko  žargonas.

Vienintelė nuotrauka iš tunelių, kuriuose karštą dieną tvyrojo maloni gaiva. Ir nė kiek nepadrąsinantis ženklas.