Road trip – Kengūrija

Peru 4. Cusco – džiunglės – Titikaka

12 DIENA. KETVIRTADIENIS

Nuo Cusco iki Puerto Maldonado važiavom visą dieną, leidomės iš 4600+ metrų iki pat apačios.

Vaikinas ir mergina, tarp jų – uošvė 🙂

Niežti kojas sugeltas moškių. Nakvojom 8 viečiam kambary po uodų tinkleliais.

13 DIENA. PENKTADIENIS.

Iš ryto sulaukėm vėluojančio gido (1 minutė peruvietiškai reiškia bent dvi. Mañana.). Ėjom iki uosto ir plaukėm upe iki rezervato, kur pėdinom porą kilų per džiungles iki ežero. Medžiuose sutikom bezdžionių.

Urvuose – tarantulų (kyšojo tokios letenos, it žmogaus pirštai), prakaitas žlaiugė toj drėgmėj. Deja, anakondų, kaimanų bei dvimetrinių ūdrų nepavyko rast.

Su visa grupe susitalpine medinėj valtelėj apiplaukėm ežerą, gavom valgy, išsimaudyt , palikę keletą turistų iš grupės džiungėse nakvot, grįžom tuo pat keliu, kur vakarėjant sutikom daug driežų ir paukščių.

Ežero vanduo net negaivino – otks šiltas. Vakare apsikuitėm, išsiskalbėm išgėrėm Pisco sour ir vos spėjom prieš liūtį pargrįžt.

14 D.

Pt. Maldonado -Puno, 611 km.

Visą naktį pliaupė. Vis da pliaupia, net darosi vėsu. Išvažiavo ir ilgai mynėm per džiunglių kaimus lietuje. Kelias ištuštėjęs, gal dėl oro. Prieš tai prasilenkinėjom su motociklais vežančiais iki 4 žmonių. Lietus liovėsi tik pasiekus kalnus.

Palikdami Puerto Maldonado turėjo pusę bako degalų, bus dar, sakėm. Nebuvo. Paskutinė viltis – kažkoks kaimas. O jame radom degalinę ir ta – namo viduje. Pardavėjas išvadino Laurių Bon Joviu (su J, ne Bon Džioviu). Gavę motorolerių kuro, mynėm toliau.

Vestuvių metinės 😛

Keliai užmiestyje puikūs. Bet ne mieste. Julianoj (praminėj Chulianka) pagrindinis kelias (nuotraukoje) – duobės purvas dulkės, galiausiai ir tas pradingsta ir tenka apybaisė, gatvėm ieškot kelio. Šiaip ne taip pasiekėm Puno, išsirinkom viešbutuką ir jame buvom vieninteliai. Kalnų liga pasiglemžė dar vieną auką. Likę svaigdami šlamštėm sriubą – sveikatai pataisyti.

15 DIENA.

Puno.

Šiek tiek dūstam nuo aukščio, bet nieko, nuėjom iki Titikakos ežero, plaukėm iki dirbtinės salos, nedidelė, pora trobų, suvenyrai, daugiau nieko. Plaukėm iki sekančios – ne geriau 😀

Kioskas.

Marčius rado žmoną, sakė ji rūpinsis juom, apmegs.

Vakare dviese nuėjom iki ežero ir sutikom Lauriui daug paukščių.

Peruvinis avataras.

16 DIENA. PUNO -CHIVAY.

Jei atvirai, tai pavadinimus rašiau kaip girdėjau, klaidos netaisytos.

Kirtom aukščiausią perėją -4910m. Numynėm iki Colca kanjono, bet tik vieną kondorą sutikom. Matėm garuojantį ugnikalnį.

Kanjonas.

17 DIENA. Nuvažiavom vėl žvyrkeliu iki Colcos. Jau 7ą ryto užsiėmėm vietas ir laukėm. Po valandos ėmė rinktis autobusai su daugybe turistų. O tada pasirodė ir kondorai.

Maudėmės karštuose baseinuose.

18 DIENA. CHIVAY – NASCA pro AREQUIPA. Visa diena (+- 12 val) kelyje + 3 val mieste. Arequipa – ganėtinai gražus miestas. Valgėm kavinėj su mažiausiu tuliku, kokiam teko būt. Nežinau, kaip tilpau. Tualetai dažnai neužsidaro, unitazai žemi (pagal žmones). Kažkur džiunglėse stabtelėjom užeit į nakvynės namų skirtų vietiniams vairuotojams, ne turistams tualetą. Kartoninės pertvaros, už jų matyt hamakai ar lovos. Kieme bobutė mala mėsa, aplink sukiojasi katinai ir grifai tolėliau.

Machu pikchu nėr kondorų, nors atvirukas sako kitaip, ir tikras „atvirukas” nufotografuotas Colcoj.

19 DIENA. NASCA – PARACAS.

Nascoj nakvojom tam pačiam hostelyje, kur kelionės pradžioj. Ispaniškai (!) paprašiau kaimyno patildyt televizorių 2ą nakties, nes langai – be stiklų.

Inca kola – toks gėrimas, vietinis „tarchūnas”.

20 diena. PARACAS – LIMA.

Čia mano dienoraštis ir baigėsi.

Paracas – pajūrio kurortas su nacionaliniu parku dykumoje ir pelikanais. Vieni važinėjo keturračiais, kiti ėjo paukščių medžiot.

„Mad Max”

Kitą dieną grįžom į Limą. Tai tiek.

Peru 3. Nasca – Cusco

9 DIENA. PIRMADIENIS.

Iš pat ryto patraukiam tolyn. Miestas ryte atrodo jaukiau. Keista, kad niekur neparduoda garsiojo peruviško šokolado plytelėmis, tik visokie Nestle.
Ryte rūkas, bet greit užkilom virš jo ir vis važiuojam aukštyn. Iki 3km. Iki 4. Ir aukščiau.

Kalnų viršuj – ežerai.

Ežeruose – flamingai.

Kalnų keliukuose fūros lenkia fūras, bet rods, su kiekvienu miestuku jų mažėja. Kaimeliuose vietinės bobulkos kone tautiniais tradiciniais rūbais.

Viršukalnėse – kelio remonto darbai. O mes ten bebūdami pradėjom vargt -pasireiškė kalnų liga, visiem skirtingai. Bet ištvėrėm.

Ganosi vicunos (laukiniai žvėrukai iš kurių išvedė berods alpakas), lamos, alpakos.
Sustojom miestuke su milijonu parduotuvyčių. Jos neturi vitrinų. tik duris, durys atviros, vidus mažytis, kaip kioskas, bet visas nukrautas, įėjimas rigi visas nukabinėtas daiktais. Visur sekioja koks šuo. Moterys vaikus prisiriša prie nugaros rainom spalvotom skarom, o pacius mažiausius nešioja rankose susuptus į baltus nertus pledukus-staltieses. Naktį miestukas-gariūnai virsta kaimu – gaidžiai gieda, burba kalakutai.

10 DIENA. ANTRADIENIS.

+-280 km – 6 val. Quantaytambo – Cusco -Abonsay.
Kelias eilinį kartą eina per kelio darbus. Sustojam pietų kaime. Dienos pietūs 5 pinigai (apie 5 litai) .

Kažkur pataikom į procesiją, žmonės šoka su kaukėm, groja dūdos, neša Marijos statulą, moterys verkia, galvojom, gal laidotuvės?

Nucažiuojam į Cusco.

Ten pataikom vėl į tokią procesiją, tik daug didesnę.

<Čia išsiuvinėta karoliukais>

Cuscomiestas pastatytas ispanų ant inkų miesto pamatų. Siauros gatvelės, maži namukai ant kvadratinių akmenų sienų.

Pasivaikščioję traukiam toliau. Sutemus per kaimus su nepažymėtais gulinčiais policininkais, vietiniais be lempų lekiam iki itin seno kaimo grįsto akmenim nakvot.

11 DIENA. TREČIADIENIS.

Anksčiausiai atsikėlę 5.40 jau sėdom į traukinį. Su juo važiavom iki Machu Pikchu Pueblo kaimoko.

Iš jo ropštėmės apie 400m (čia pakilimas, ne kelio ilgis) viršun.

Užlipę į inkų miesto liekanas iš ten apžvelgėm aplinkinius kalnus. Žinojom, kad kažkur dar lipsim. Bet gal ne į tą (kanlųa, kuris atrodė statokas ir aukštokas)? Aišku, lipom į jį.

Vietiniai žmogeliai – žemo ūgio, turbūt tokie ir inkai buvo, bet jų laiptų statumas! Ir kas jų galvoj buvo tokioj vietoj miestą statyt?

Peru 1 – džiunglės

Į Peru skridom ilgai ir nuobodžiai: Melburnas-Sidnėjus-Santjago-Lima. (Ilgiausias skrydis – 13 val. ) Sidnėjaus oro uoste matėm išbarstytus lamaminus ir tikėjomės, kad ne mūsų, Santjago oro uoste Starbucks sugalvojom kaip ispaniškai užsisakyt arbatos, bet matyt kažkur suklydom nes gavom suskystinto cukraus su prieskoniais – baisaus saldumo gėralą. Limoj pasigavom brangiausią taxi ir tam dar paklaidžiojus smarkiai permokėjom ir palikom arbatpinigių daugiau nei kelionė verta ir trūkom miegot anksti. Ryte skridom į Iquitos – miestą džiunglėse. Pusiaukelėj lėktuvas nusileido paimt kitų keleivių ir pasipildyt kuro. Daug žmonių keliavo su ryšuliais, tarkim kartoninėm dėžėm ar gariūnmaišiais suvyniotais į celofaną. Tarp Iquitos ir šio miesto – 45min. lėktuvu arba… 3 dienos laivu.

Taigi, Iquitos kaimas, karštis, tvankuma, beprotiškas eismas (Limoj mum sakė, kad tik Limoj visi išprotėję, bet ir čia ne prasčiau, tik transporto priemonės kitos), viskas kaip turi būt. Ir patekt čia – tik lėktuvu ar laivu, kelių nėra. Paskui sužinojau, kad tas kaimas – Vilniaus dydžio.

Basanavičiaus gatvė – turistinis centro kampelis. Vienoj pusėj – kelios brangios kavinės su amerikietiškais pusryčiais ir europietiškais gėrimais turistams ir hosteliai, kitoj pusėj – Amazonė ar koks jos intakas, užliejamos pievos ir trobelės su basais vaikais ir visu garsu grojančia muzika.

Geležinis namas – sakoma, kad paties Eifelio projektuotas, bet nebūtinai, na gi reik miestui kažkuom didžiuotis. O daugiau ten architektūrinių stebuklų kaip ir nebuvo, keli dailiom, rankom išpieštom plytelėm puošti fasadai, pagrindinė aiškštė su bankais ir vaistinėm, parduotuvių nematyti, vandens (vėl įvertinu, kaip gerai gyvenam, kai vanduo iš krano be salmonelių, amebų, dizinterijų ir pan. bėga)pėdinom iki kažkurio hostelio.

Gražiausias pastatas priklausė kažkokiam praeities baronui prekiavusiam kaučiuku.

Čia vaizdas iš hostelio kai buvo keliai uždaryti. Nes šiaip visą naktį – nenutrūkstantis eismas, pypsenimas, rėkimas, muzika ir kaimynų televizorius, ausų kamštukai iš oro uosto kiosko nuo pat kelionės pradžios tapo mano gerais draugais.
Tas mėlynas pastatas fone – vienintelis tikrai aukštas pastatas, ir tas apleistas.

Čia ta pati promenada/Laisvės alėja, dieną vaikai turėklus guašu nuspalvino, vakare grojo gatvės muzikantai ir kitokie artistai, kažkas mušėsi, šunų pulkai palaidi lakstė,minios vietinių ir keletas turistų, o mum po kelionės vis dar diena su naktim susimaišius.

Kitą rytą mūsų gidas mus susirinko ir išsivežė į džiungles. Užsisakėm kažkokį turą upe, ne tokia turistine, tiesą sakant, neturėjau jokio supratimo, nei kokiu laivu plauksim, nei ką.

Taigi, laivas. Mes jame buvom vieninteliai keleiviai – it kokie karaliai. Ir dar trys įgulos nariai – mūsų gidas, vienintelis šnekantis angliškai, laivo šefas – virėja ir kapitonas.

Salotų ir apskritai maisto kasdien gaudavom po kibirą, kapitonas užmatydavo kiekvieną paukštį ir priplaukdavo arčiau, vakarais mum sumontuodavo „miegamąjį” – princesės lovą su baldakimu.

Namai. Įplaukėm į saugomą nacionalinį parką, sako tas parkas – Šveicarijos didumo. deja, kur tik ne parkas – džiunglės kertamos.

Žygis į džiungles. Po pusvalandžio, taip ir nepribridus ežerėlio teko staigiai suktis – vietiniai prognozavo lietų. Vos spėjom pasiekt laivą, prasidėjo tropinė liūtis. Mums – šiokia tokia atgaiva, vietiniams – šalta.

Ką tik Laurius pateikė statistiką. Peru surinko 132 rūšių paukščių nuotraukų. O dar kiek jų nepateko į kadrą.

Ėjom pasivaikščiot pro vietinius kaimelius ir miškus, sutikom visokių padarų. Mano pirštas – maždaug 9cm. Galit primest kokio dydžio šitas žvėris. O tvanku ir karšta, o mes su botais iki kelių, apsimutūriavę nuo uodų ir moškių. Paskui upėj ir išsimaudėm, tik negaivino visai – šiltas vanduo.

Ar šitas.

Kaimokas džiunglėse, čia maždaug pusė jo matosi.

O čia gi mums labai pasisekė, kaip supratau ne dažnai tenka sutikt laukinį tinginį. Taip , tas kleckas medyje – tinginys. Kapitonas užmatė iš už kilometro ar kiek (gerus žiūronus turėjo).

Transportas…

… ir laikini namai.

Taip ir keliavom laivu, prieš srovę su sustojimais porą dienų, atgal – per pusdienį.

Vietiniai Iquitos valakampiai. Artėjant prie miesto mūsų įgula prilipo prie radijo. Klausėsi kažkokių debatų, dėl pardavimo naftos kasyklos užsieniečiams. Visas miestas ėjo palaikyt kažkokią džiunglių bendruomenę, kurios teritorijoj ir galėjo prasidėt kasimas, prasidėjo protestai.

Rožinis Amazonės delfinas.

Šefė, gidas, dramblys ir kapitonas.

Mus parplukdė į kitą uostą, arčiau centro, kad tik galėtume gaut bent kokį taksi. Grįžom tuščiom gatvėm. Visur šiukšlės, langai ir durys uždarytos, grotos užrakintos, niekas nedirba, kai kur – pilna kareivių. Sutemus mum nerekomendavo niekur eit, bet ir nebuvo kur.

Ryte sutikom taksistą, kuris mus ėmė ragint skubėt į oro uostą, kol neprasidėjo riaušės vėl. Vieni sakė, kad ai čia nieko, kiti – panikavo. Kažkas rekomendavo į oro uostą lėkt iš vakaro, bet likom nakvot hostelyje. Taigi, tas taksistas mus paskubino, sulipom ir šalutinėm gatvėm spaudėm iki oro uosto, kur užsiprašė bent 5 kartus daugiau pinigų, bet visi skubėjo, oro uostą saugojo kareiviai ir riaušių poolicija, tad kas beliko. Oro uoste sutikti amerikiečiai pasakojo gavę ašarinių dujų. Bet viskas neatrodė taip dramatiškai, kaip visi gąsdino, ir panašu, kad jie ten pripratę. Oro uoste mus patikrino standartiškai, o vietinius visus kratė kelis kartus.

Kitos dienos laikraštis Limoj.

Ir pabaigai – oro uosto siena.

Merimbula ir Pambula

Kai kuriose Australijos valstijose kovo 9 – darbo žmonių nedarbo diena, taip sakant šventė. Ilgasis savaitgalis ir geras oras reiškia, kad aplink miestą visur bus minios žmonių. Todėl dar penktadienio popietę pasiėmėm lentas, rankšluosčius, draugą ir fotiką ir išlėkėm kuo tolyn nuo miesto. Nors lėkimu to nepavadinsi, puškavom per kamščius iš miesto 2 valandas. Nakvojom Lakes Entrance apie kurį gal kažkada ir rašiau, anksti atsikėlę su sustojimais traukėm iki Merimbulos – žvejų miestuko kitoje valstijoje (kurioje nieks nešventė nedarbo šventės).

Slampinėdami pajūriu užmatėm rąstą. Ne, šiukšlių maišą. Ne! Turbūt negyvą ruonį…

…kuris buvo kuo gyviausias ir sakė: atstokit, įkąsiu. Vėliau aptikom ženklus perspėjančius nelįst prie ruonių, kai jie ilsisi įlankos pakrantėse.

Apskritai, Merimbuloj sutikom daug visokių padarų. Laurius užtiko 3 nematytus lig šiol paukščius.

Iš tikro tai atostogavom ir net nelabai traukėm fotoaparatą. Ryte pasurfinom truputį, nutarėm vakare pratęst ir išėjom slampinėt po uolas.

„Žvaigždžių karai” beveik.

Nežinau, ką rašyt po tokiom nuotraukom. Ale „maivomės” ar kažką. Kvailai skamba, bet būtent tą čia ir darom.

Krabai krabelėnai.

Šitie koralai spjaudėsi.

Rožiniai akmenys.

Vakare pažiūrėjom bangas, nepuikios. Ir vėsoka. Patingėjom lįst į vandenį ir nuvažiavom 5km į gretimą kaimą prie tų rausvų uolų. Ten ir radom džiugų ženklą, kad dieną pastebėtas ryklys, turistai kempinge sakė, kad gelbėtojai budėjo ir maudytis nepatarė.

Čia tam Pambulos kempinge tokie dalykai.

Merimbulos įlanka.

Pambulos parduotuvė.

Kažkur pakeliui.

Atrodo dramatiškai, bet iš tiesų – kontroliuojamas nudeginimas stagarų. Šiemet vasara šalta, drėgna, tai viskas užžėlė džiunglėm.

Visos upės teka į alaus muziejų

Taigi, kažkas kadaise skundėsi, kad mažai čia ką berašom, tai va vis keliu keliu, kone porą metų kauptus įspūdžius.

Pernai buvo palėkę iki tokio kaimo Ečiuka vadinamo (Echuca). Apylinkėse pasiplaukiojom kanalais upeliais.

Nukepiau tada kojas ant saulės belekaip. Išsitepiau kremu, bet nelabai atsakingai 😀

Raganosis vienaragis.

Upės čia tokios keistai neskaidriai rudos. Laimė – be krokodilų.

Kaip man patinka šita karvių veislė – kaukolinės.

Užsukom į alaus skardinių muziejų skambiu pavadinimu „Didydis alaus skladukas” (teisinga būtų vadint sandėliu, bet skladukas, smagiau skamba šiuo atveju). Atkreipkit dėmesį į valstijų apibūdinimus ant numerių. Kažkada Viktorijos valstija buvo vadinama sodų valstija, bet atėjo baisi sausra, tai dabar beliko „place to be” (vieta būti)…

Žodžių ir (kūno dalių) žaismas.

Kairėje – kažkoks agregatas, žemės ūkio padargas itin estetišku logotipu.
Dešinėje – sena spintelė padekupažinta iškarpa iš žurnalo. Jei kas norit pasigamint tokį besisūpuojantį paukštį – rašykit, atsiųsiu didesnę nuotrauką.

Taigi, alaus sandėliukas, vieno žmogaus kolekcija. Šeimininkas primygtinai reikalavo mus nufotografuoti. Be alaus skardinių dar buvo daug visokių senienų.

Žmogus dalyvauja visokiose alaus skardinių rinkėjų konferencijose ir renka ne pavienes, o kolekcijomis. Būta ir su žvėrim ir su miestais ir dar kitokių. Toks charizmatiškas barzdyla šeimininkas, pripasakojo visokių istorijų, linksmino visus lankytojus. Jei skardinę pirkdavo – alų išgerdavo. Jei mainydavosi, o mainydavosi tuščiomis – alų irgi išgerdavo. Taip išeina, sako, kad tiek kiek skardinių lentynose, tiek ir alaus pats išgėriau… Ir kiekvieno daikto istoriją pamena. Jei norėtumėt pasimainyt ar šiaip nusiųst skardinę – patartina pradurt dugne skylę ir alų pro ją išpilt, nesugadinant viršaus.

Ypatingai smagios japoniškos skardinukės.

Bet geriausi eksponatai – kolekcija su merginom. Pagal madas galima atspėti dešimtmetį. Man ypač patik jų aprašymai. Penny at noon. Pat so lonely. (Penė po pietų. Pat tokia vieniša).

Galų gale atėjo metas, kuomet visi pradėjo kalbėt apie lyčių lygybę ir kad reik skardinių, kurias pirktų moterys. Deja, kažkodėl jų puošt žavingais vyrukais nieks nepanoro, tuom ir baigėsi skardinių su damom gamyba…

Viena iš 6 rečiausių skardinių. Šeimininkas leido viską fotografuot ir sakė siųst turistus pas jį.

Galiausiai – Echuca. Miestelis, kuriame filmuotas serialas „Visos upės teka”. Aš tokio nrs tu ką nepamenu, bet sako savo laiku buvo labai populiarus. Gal prisiminsit kas:

httpv://www.youtube.com/watch?v=vjVIh7mdg6c

KAžkaip visai nenufotografavom laivelių, kurie būtent seriale ir plaukiojo. Tik keletą istorinių namukų. Tai tiek šiandieną, labanakt.