Kategorija: Miestas

Lietingi savaitgaliai mieste

Man ištiesų smalsu, ką rodo jų teevizorius.

Žinot, tas šampanas ir kitos nesąmonės prie bažnyčių per vestuves jau tokia atgyvena… O va ledų autobusiukas – kitas reikalas. Laukia vestuvininkų.

 

Tiesą pasakius, toks vaizda labai retas – automobiliai čia arba nauji arba retro, sutvarkyti, dulkelės nuvalytos.

Kažkurią lietingą savaitgalio dieną pusryčiavom nedidukėj kavinukėj parduodančioj plokšteles ir komiksus. Patinka man tokie deriniai.

Čia kažkuri pasaulio pabaiga ateina arba nueina.

Kraupokas žmogėnas, ar ne?

Turgelis mūsų kieme.

Kai fotografavomės, ketinom sumontuot į vieną kadrą, nu bet ai…

Nuotraukas sudėjau seniau, bet patingėjau parašyt, o dabar jau tai  nebežinau ką ir bepridurt, tai apseisiu šiandien be daugiau beletristikos.

 

 

Melburnas. Žalia.

Šios kelios nuotraukos darytos vasarą Melburno botanikos sode.

Prie šio prūdo visur pristatyta įspėjamųjų ženklų apie tai, kad tas žalias daiktas, nors ir atrodo kaip žolė, iš tikro yra vanduo su jo paviršiuj plūduriuojančiu kažkokiu vandeniniu paparčiu. Taip taip. Ta košė – papartis.

Paukščiai plauko po papartį. Žiauriai keista.

Grifka. 

Pelėda.

Laurius prie stalo su kregždėm fone.

Mūsų rajone yra daržas, kur gali ateit pasikapstyt. Ar jau rašiau apie šitą? Ir dar gali pristatyt skulptūrų ir kitų vėjų.

Dar žiemą viskas sužaliavo. Laaaabai. Beveik šitaip.

Naktis

Taigi. Atėjo pavasaris. Nors gyvenam mieste, netoli didelės gatvės, kai pagaliau nutyla mašinos ir dar ne rytas paukščiai ima čiulbėt kaip pasiutę. Sutemus žydintys krūmai pakvimpa taip, kad jautiesi lyg vaikščiotum odekolono buteliuke. Ach!

Sekmadienio popietė

Vienas draugas papasakojo apie vietovę mieste, kurioj neteko būt. Savaitgalį gero labai oro nežadėjo, blogo irgi ne, tai išėjom pasivaikščiodami paupiu. Vanduo kilo, vietomis jau užliejo krantinę, kiba kalnuose lyja? 

Australijoj dar daug tokių vietų nematėm, buvęs vienuolynas, bet panašiau į kokį dvarelį su parku. Visai kaip iš angliškų filmų.

Tokių europietiškai margų plytelių jau seniai neteko matyt. Nuotauka Augustei – ačiū už raištelius 🙂

Lyg ne Australijoj būtume.

Šioj vietoj daug menininkų nuomojasi studijas, tokia mini bendruomenė, kaip koks užupis ar loftai, bet viskas labai tuščia, sterilu.

Vienintelė apleista pastato dalis uždengta grotom, kad tik kas neužsigautų ar plytos ant galvos neužsimestų.

Lubos!

Tunelis į laisvę.

Menas lange.

Savaitgalį čia būna turgeliai, kavinės pilnos žmonių, kaži, ar čia ką sutiktum vidury savaitės, išskyrus mokinius iš tam pačiam pastate esančios mokyklos, kurie savaitgalį aukštos tvoros apsupti žaidė krepšinį. Dalis turgelio vyko ir viduje, grojo gyva muzika, kažkokia teta dainavo supopuliarinto džiazo klasiką.

Gofrokartoniniai lapai sode.

Laurius, žinoma, nusivijo paukštį.

Šiukšlynėlis ir jo karalius. Na gerai, iš tiesų, čia vaikų ferma (taip vadinasi) ir povas virš komposto dėžių.

O upės vanduo kilo toliau.

Pakeliui namo, ištuštėjusiame rajone arkliai lange.