Taigi, čia apie mūsų ilgai lauktą kelionę į Naująją Zelandiją. Idant skaitmeninis fotoaparatas dažniausiai buvo užimtas paukščių medžiokle, nemaža dalis nuotraukų – skanuotos iš juostelių. O kadangi fotografavom su juosta, stengėmės atsirinkt ir fotografuot tik tai, ką verta. Ir po šimts, vistiek kalnas nuotraukų. Tai ir dedam jas čia. Ai kam čia tos prakalbos ir įžangos.
Nusileidom Christchurch’e, nupėdinom iki nuomos punkto, kur pasiėmėm savo kosmobilį ir išvažiavom kuo toliau nuo miesto. Iš pirmos dienos vienintelė nuotrauką – šis katinas. Sustojom 15 namų gyvenvietėje, kur sutikom bent tris katinus. Po Australijos, kur kaimų katinai visur laikomi uždaryti, kad nepabėgtų į gamtą pjaut paukščiukų ir kitų padarų, tai gan keista. Galbūt būtumėm važiavę toliau, bet kaip tik toj gyvenvietėj buvo dėl avarijos uždarytas kelias, tad nutarėm vietoj važiavimo aplinkui (kalningose vietovėse aplinkeliai reti ir tolimi) sustot nakvynės. Pirmas įspūdis – drėgna, šalta ir labai viskas skaniai kvepia pušim ir kitais augalais.
O kitą rytą prasidėjo mūsų tikros atostogos 🙂 Pietinė (tai reiškia – šaltesnioji) Zelandijos sala gan nedaug apgyvendinta, važiuoji tuščiais laukais, na netuščiais – sako, avių daugiau čia nei žmonių (o vokiečių turistų dar daugiau nei avių!), viena stotelė (net gyvenviete nepavadinsi) – namas, degalinė ir mokykla, kita – parduotuvė su kavine ir salė, matyt visiem įmanomiem renginiam, nuo vestuvių, iki ūkininkų susirinkimų.
It koks klojimo teatras.
O čia dramblys, jei kas anksčiau nematėt – susipažinkit. Veikėjas keliaujantis po pasaulį ir besifotografuojantis su kuom papuolė. Čia su koli. Zelandiečių gyvenime koliai buvo kažkuom ypatingai svarbūs. Avis ganė.
Privažiavom Tekapo ežerą, o prie jo bažnytėlę. Pavežėm porą tranzuotojų, tai kažkuris jų pasakojo, kad čia mažiausia bažnytėlė Zelandijoj. Ir kad prieš 10 metų šiam regione stovėjo vos pora namų, o dabar jau nedidelis kurortėlis įsikūręs. Seniau vargusi ir negalėjus prisišaukt turistų Zelandija dabar beveik nesusitvarko su jų gausa.
Taigi, bažnytėlė. Vietoj paveikslų, freskų už altoriaus – langas su tokiu vaizdu, kad velniop tos freskos reikalingos.
Man rods, kai kurių turistų kemperiai didesni už šitą bažnytėlę.
Galbūt kai kur skaitmeninėse nuotraukose kiek paryškinau spalvas, bet juostos neliečiau ir viskas atrodo beveik taip kaip ir buvo. O tai žydrumas ežero!
Mūsų pakeleivis išlipo ties sankryža ir pasuko į kairę rodydamas dešinėn. Sako, o jūs ten važiuojat! Fone pro debesis sunkiai besimatė kalnai.
Iš tolo gražu.
Kelias prieš išsišakojimą.
O štai į kur pasukom. Greit praminėm rūkuotus snieguotus kalnus su audros debesim mordoru (http://en.wikipedia.org/wiki/Mordor), kas nematė Žiedų valdovo – tai tokia baisi vieta.
Mordoras tolumoje. Tik ugnikalnio trūksta.
Vizualizuoju šaltį.
Vienos juostos tiltai. Kažkurią dieną per rūką važiavom, pirmenybė ne mums, o tiltas ilgas. Važiuoji, ir nematai nieko. Smaguma.
Mūsų erdvėlaivis vardu Laika. Ne patys sugalvojom, tokį gavom. Jame ir miegojom naktį įspirdami į lubas, vakarieniavom ir kitaip slėpėmės nuo lietaus ir kitų stichijų.
Kažkur šioje pievoje turėtų būt Laurius – per lietų nubėgo į laukus.
Pas šitas antis. Patinėliai juoda galva, patelės – balta.
O kai netyčia užklydom į kalnų kaimelį (na tiksliau viešbučių kompleksą), šaukiau – erelis erelis. Nes kalnuose papūgų nebūna. Kurgi ne. Erelis žengė žingsnį ir supratom – papūga. Net ne viena.
Kea (tariasi kyja) – vienintelė kalnų papūga pasaulyje.
Čia sustojom nakčiai. Ta troba – tualetai ir didelė bendra virtuvė, kurioje keli dviratininkai pasiliko nakvot, nes buvo baisiai šalta ir lijo. Net viduj šalta. Sutikom grupelę čekų, sakė susirinko daug draugų su šeimom ir visi 16 žmonių išsibeldė į kelionę po Zelandiją. Va taip va. Tik vargšų palapinė išplaukė per liūtį.
Turėjom pusantro neperšlampamo rūbo, tad išėjom į kalnus.
Užsiropštus.
Nepamenu kodėl sugalvojau įsimest į kelionę pirštines. Nepasigailėjau.
Taigi, sniegynai. O dar tik rudens pradžia.
Naktį kažkas dundėjo kalnų pusėj. O ryte ankstį atsikėlę matėm tokį vaizdą.
Ko gero, dar niekur nesu mačius tkio puikaus vaizdo pro virtuvės langą kaip čia.
Mum pasisekė, o kas pramiegojo – kalnai greit vėl dingo rūke.
Nukeliavom prie Tasmano ledyno, kurio tirpsmo vanduo virsta Tasmano ežeru ir išteka Tasmano upe, bala žino, gal į Tasmanijos jūrą? Ežere plauke ledo šmotas.
Ten tolumoje, ežero gale – ledynas.
Stovėjom ant kalno ir nebežinojom į kurią pusę žiūrėt, ką nufotografuot.
Tai taip ir fotografavom – aplink visur.
Palipėjus žemiau. Va tokių nuotraukų ir tikėjausi iš juostelės. Šitoji man kainavo subadytas kojas – pasiutusiai aštrūs augaliukai pasitaikė.
Visa Zelandija pilna turistų tiesiog stojančių šalia kelio nusifotografuot. Nes kas keliasdešimt kilometrų vaizdas pakinta visiškai.
Samanos kažkokios, Laurius manęs dabar klausia – o kas čia turėjo būt? Na gi gražu!
Sakiau, kad vaizdas keičiasi?
Artėjant prie Queenstown’o daugėjo ekstremalų. Pavežėm kaip tik vieną vietiniu jau tapusį britą, tai sakė, kad tam mieste labai gerai, jame galima nuo ko nors nušokt. Arba plaukt. Pvz. sraunia upe tik su maža lenta.
Taip, mums patinka dideli vaisiai.
Ir antys. Maorių kalba – papango.
Nors ši vieta atrodo daug šilčiau – buvo baisu išlipt iš mašinos. Kažkaip panašiai įsivaizduoju Afganistaną – plikos rusvos kalvos.
Kai sustojus užkąst kažkas ėmė krist, sakiau, čia tik nuo medžių byra, Laurius pastebėjo, kad tas „nuo medžių” sėkmingai tirpsta. Snigo.
Sustirę pasiekėm Te Anau miestoką. Atrodo neblogai, bet vėjas ir drėgmė – siaubingi. Visi megztiniai nepadėjo – buvo net sunku pajudėt nuo visų tų sluoksnių. Todėl iš Zelandijos parsivežiau vieną suvenyrą – neperšlampamą, vėjo neperpučiamą striukę 🙂
