Nuotykiai aukštyn kojom
O vakare miestas dar labiau ištuštėjo. Nuvažiavom pažiūrėt video projekcijų.
Kažkokie vaikai suvaidino nedidelę scenelę, kol jų tėvai kavą gėrė.
Švyturys.
Žmonių vis mažėjo. Man rods mūsų gan ramioj gatvėj paprastą dieną daugiau žmonių sėdi kavinėse. Kol galų gale viskas baigėsi…
Port Adelaidė – istorinis rajonas nutolęs nuo centro kokius 10km. Anksčiau teko pro čia važiuoti, beveik vaiduoklių miestas – nė gyvos dvasios. Todėl, kai savaitgalį vyko uosto festivalis ir susirinko truputis žmonių, vietiniai tai apibūdino kaip itin judrų ir gyvą renginį.
Iš tiesų, čia vos kelios gatvelės su senais namais, pora kavinių ir gal tiek pat galerijų – suvenyrų parduotuvių. O ar labai judrus festivalis – spręskite patys.
Minios žmonių. Bet iš tikro labai gražu ir jauku. Seno uosto dvasia.
Papietavom ant suoliuko stebėdami laivus…
…delfinus…
… ir pakeliamą tiltą.
Kai pagaliau mūs nušalusias nosis pavasario saulė teikėsi paskrudint, mes ne pėsti irgi buvom ir dešras supermarketo, ne saviškes kepinom vietoj, kur nūdieną automobilius parkuojam ir kitus važiuojančius padargus. Prieš tai pavasarinę talką pasidarę ir lervas nuo sienų nukrapštę, lempų pasikabinę, sukniom pasidabinę per barzdą varvėjom, nes kitą dieną į darbą nereikėjo.
Kaip tais poezijon patraukė, kairėje, ką įžiūrėjom pro miegamo langą, dešiniau, dangaus kvadratiniam metre žvaigždės, neišsinarinkit akių.
Kažkurį savaitgalį kaimynai ir kolegos bėgo kažkokį labdaringą bėgimą, o mes, kadangi bėgam tik jei kas vejasi, ėjom į vietinės kino studijos atvirų durų dieną.
Studija įsikurs buvusiam vadinamam beprotnamyje, kol kas viskas kvepia dažais, patalpos beveik visos tuščios.
Ko gero vienintelė patalpa su gyvybės ženklais. Stebi lubas.
Nusigrimavom nematomu grimu, sutikom netikrą Marilyn ir nematomus paparacius.
Nusifilmavom keliuose filmuose.
Apžiūrėjom didelę spintą su nematomais rūbais. Įdomiausia, kad tarp visiškai naujų sienų, naujos įrangos stovėjo senas aptrintas medžiagų karpymo stalas su liniuote…
Čia tokios pasenusios naujienos. Štai ką mūsų kondicionieriaus termometras sakė žiemą. Ir kažkaip įtarėm, kad tiesiog mažiau jis neberodo. Bet tai jau baigta!
Šiek tiek namų jaukumo atkeliavusio iš Lietuvos ir knygos knygos knygos.
O taip viskas atrodė atsikrausčius. Spalva gan įdomi, bet tamsu, be to pabyrėjo.
Ir tada mes pasidarėm patį pigiausią remontą kokį teko daryt. Ką tik suvokiau, kad be piešimo albumo ir paveikslų brangiausias daiktas šioje nuotraukoje – lemputė…
Dar viena priežastis dažyt sieną šviesiai.