luka – Puslapis 13

Grampians

Išties apleidom šitą rašymą, o gi nepasakojom apie Grampians kalnyną ar kaip tai pavadint. Buvom ten dar rudenį.

Išvažiuojant gamta gero nežadėjo, lijo.

Saulė trumpam išlindo tik vakarėjant.

Man rods, tądien ir nuėjom miegot, anksti gi temo. Kalnuose gan vėsu. Australai apsikutuloję savo termosiniai rūbais nemato vargo. Lietuviai senu papročiu guli ir niūniuoja: Saulele motinėle, patekėk patekėk. Deja, termo rūbeliai už šamaniškus burtus veikia geriau.

O kitą rytą ankstybę atsikėlę patraukėm pasivaikščiot.

Kažkas maudėsi. Ženklas – iš ten pat.

Tikiuosi Jurga už šią nuotrauką nesupyks – negaliu neįdėt, kokios mes čia žavingai durnos ar atvirkščiai 🙂

Jurgos mėlynas bliuzonas paviliojo paukštuką, kone ant kojų lipo.

Po pasivaikščiojimo kalnais sėdom kirst sumuštinių pusryčiam su arbata. Kažkas pylė arbatą, kažkas pjovė sūrį, o kažkas užsižiopsojo. Žodžiu visi užsiėmę. Staiga pasigirsta urzgimas, atsisuku ir matau prieš save sparnus. Pirma mintis – blyn, paukštis į arbatą įkrito! Po sekundės susivokiau, kad Kukabara atėmė sūrio gabalą. Rankoj teliko pusė jo.

Taip ir praleidom dieną. Aukštyn žemyn.

Trys pušait… stagarėliai.

Fototurizmas – 2 val lipi, o tada lauki eilėj, kad nusifotografuotum 😀

Kaip tik kairėj matom merginą virš bedugnės beropojančią. Na gerai, ten ne bedugnė, bet laaabai aukštai vistiek. Va tai tiek paveiksliukų šiandien.

Magiškas kinas

Vieną vakarą nuvažiavom į kiną. Modernus, nuobodus pastatas, bet mane tąsyk pakerėjo pati salė dengta raudonomis užuolaidomis, ties ekranu jos buvo sidabrinės. Pritemdytas apšvietimas kūrė kažkokį mistinį jausmą (na ir parašiau čia kalambūrą!). Nuotaika kažkuom priminė Tvin Pyksą. Tetrūko šokančio neūžaugos.

Visa tai nublanko apsilankius Astor kino teatre. Tikram art deco pastate išlikusi autentiška apdaila, baldai, detalės.

Fotografavau tą daiktą per vidurį (kas tai?), nepastebėjau tada rėmelio viršuje.

Ovalus balkonas.

Siena.

Reljefas pačioje salėje.

Žiūrėjom japonų animacijos dvigubą seansą (Arrietty ir Howl’s moving castle). Antro filmo metu pamatėm laiptais kopiantį katiną. Kiek vėliau katinas jau snaudė Lauriui ant kelių murkdamas. Šitaip jie abu sėdėjo pusę filmo.

Draugeliai vėl susitiko po filmo. Katinas vėl mėgino įsitaisyt ant kelių, bet turėjom skubėt link tramvajaus.

Pusryčiai, plokštelės ir kiti savaitgaliai

Jau kaip Australijoj madinga eit brančo (kažkurioj knygoj mačiau, kaip lunch vertė taip – lančas, tai išeina, kad visą šitą vėlyvų pusryčių, puspiečių reikalą galima verst branču?). Tai ir mes neatsilikom. Statistiškai tai tiesiog sumuštiniai už neadekvačiai didelę kainą, bet būna ir kitokių variantų (Kaip kad prabangi kiaušinienė ($17)). Betgi vietos viena už kitą įdomesnės o ir publika dažniausiai mandra ir spalvinga. Kavinė beveik ant bėgių, matyt buvusi stotis ar koks kitas tarnybinis pastatas. Vieni žmonės laukia pusryčių. Kiti – tramvajaus.

Interjero detalės šiaip sau.

Kitą sykį ėjom į komiksų dalybas nemokamų komiksų dieną. Užklupti lietaus ragavom bulvinius blynus bare skambiu pavadinimu: Degtinė, barščiai ir ašaros. Pasijutom tikrais ekspertais ragaudami blynus:
-Per daug citrinos.
-Taip, tikrai, sūroka.

Kaip ir priklauso madingam jaunimui, reik eit tik į tam tikras vietas, net jei ten reik atstovėt eilę (dėl sumuštinio).

Įsiliejam tarp vietinių, nors akiniai nedengia 2 trečdalių veido ir neturim ūsų, laimė sumuštiniai čia dideli ir galima už jų pasislėpt.

Bet tikrasis savaitgalio užsiėmimas visgi tapo plokštelių medžioklė. Apėję daugybę parduotuvių tikrinam ir visokius paslėptus užkampiuose garažus iš kurių skamba muzika, o pasieniai nukrauti dėžėmis su plokštelėmis. Kaina nuo dolerio iki septyniasdešimt penkių.

Kartais pavyksta ką nors sumedžioti, o kartais tenka susigėst savo menku muzikiniu išprusimu („pirmą kart girdžiu šį pavadinimą” ir pan.) ir tyliai sliūkint lauk.

Nuotraukoje – vienos galerijų prieigos. Mini gerbėjams skirta nuotrauka .

Kaži kur pankų ir girtuoklių rajone – keleto daiktų išpardavimas. Parašyta, kad garage sale, groja DJ, parduodamas šalmas, 2 knygos, pora batų ir keletas bliuzkių. Viskas. Konceptualu.

Požeminis tualetas miesto centre. Spėjau užfiksuoti prieš pat remontą, po savaitės uždarė. Auksiniais laikais čia sėdėdavo 7 damos ir taisydavosi makiažą.

Teologinės diskusijos ant vienos iš kabinų durų. Kitose kabinose – nė užrašiuko. O va vienoj – ištįsi dialogai, rodyklėm iškeltos išnašos, komentarai. Mažų mažiausiai tikėjausi to tualete. Nė vieno užrašo ale Jonas mylį Oną ar pripaišytų organų. Tik vieni myli Jėzų, o kiti Santa Klausą.

Lietingai dienai besibaigiant patraukiam kokios gyvos muzikos. Pamėgtam bare parduoda tamsų alų „Baltic dark”. Aiškinamės ar čia ne „Baltijos tamsusis”. Deja, ne…

Truputis architektūros

Melburnas gražus miestas. Ir jaunas labai. Taigi, čia nerasi tikro senamiesčio vingiuotomis gatvelėmis kaip kad Europoje. Bet pilna puikių Viktorijos laikotarpio ir Art Deco stiliaus pastatų.

Tarkim čia tai, ką aš vadinu vietiniu senamiesčiu. Poros aukštų nedideli susiglaudę namukai.

Miesto centre – aukšti stikliniai dangoraižiai matomi iš visų pusių. Kartais net už 50km.

Ant sienos.

Ta pati gatvė.

Viena iš šiuolaikinio meno galerijų.

Žavinga, ar ne?

Socialiniai būstai. Tokie namai išsiskiria palyginus žemame mieste. Ir kone kiekvienas geras rajonas arčiau centro turi tokį monstrą. Primena sovietinę statybą, ar ne?