Pakeliavę toliau apsistojom miniatiūriniam miestuke prie jūros Kaiteriteri (vėl kažkoks estiškas pavadinimas). Kadangi kempingas priklausė kažkokiems labai jau tikintiesiems tai netyčiom pažeidėm keletą taisyklių – bendram šaldytuve atšadėm cidrą (baisi nuodėmė) ir jį išgėrėm (degsim pragare). Orai kiek atšilo, bet ruduo Zelandiją pasiekė kur kas anksčiau nei Australiją.
Praėjom vieną iš populiaresnių takų šiam salos gale. Daug turistų pasirenka kelių dienų žygius, bet reik iš ankso užsisakyt nakvynei vietas ir pan. Nes net ir nebe sezono metu – pernelyg populiaru.
Mes ėjom tik atkarpą, visi sveikinasi, o kadangi žmonių belekiek tai visą laik ir sveikinies, beveik nusibodo. Hello, how are you?
Krantai apylinkių. Man atrodo, kad jau buvom prisisotinę gražių vaizdų ir nieko nebefotografavom, nebent kas kiek kitaip atrodė.
Pvz. uogytės, labai ryškios.
Arba kalifornietiška kurapka. Lauriaus svajonė buvo šį paukštį sutikt, bet tikrai nesitikėjom pamatyt Zelandijoj.
Arba piktavalis akmuo.
Šiek tiek primena šitą.
Arba šis paukštis, mum poilsiaujant prie jūros surengęs visą pasirodymą – atskrido, tada tiesiai prieš nosį smigo į vandenį ir kažką išsitraukęs nuskrido.
O kitai nakčiai sustojom nedideliam, labai maloniam kempinguke priklausančiam kažkokiai vietinių šeimynai.
Vos atvykus gavom dar karštų bandelių, maišiuką skanėstų ožkai ir avims, žibintuvėlį ir raštelį su nuorodom kur eit naktį.
Ir sutemus per ganyklas išėjom link krioklio.
Čia glow worms – tamsoje šviečiančios kirmėlės (pasak visokių gidų turėtų būt maždaug taip: http://impressivemagazine.com/wp-content/uploads/2013/11/waitomo-glowworm-caves.jpg)
Kormoranų šeima. Nuostabūs paukščiai. Jei kada kas skųsis apie tai, kad šie paukščiai -kenkėjai, kad nušika medžius prie Juodkrantės ir žūva miškas ar nėr žvejam žuvų, trenkit už mane antausį, lai nenusišneka.
Kavinė vidury niekur tarp fiordų. Vėl nugirdom vietinių pokalbį apie Liucę (Lucy). Kas tai, klausiu. Audra, sako. Ateina nuo vandenyno. Saleles jau nusiaubė.
Manyčiau, Milford sounds yra pervertintas. Šiose apylinkėse ne mažiau gražu, o turistų kur kas mažiau.
Kažkur tarp tokių kalnų sustojom pietų. Kalnai salos vakaruose užstoja ir nepraleidžia debesų, tad rytai kenčia nuo sausrų karts nuo karto. Todėl visi tos Liucės laukia ir su siaubu ir su džiaugsmu – pagaliau lietus! Bet blyn, o jei stogą nulups?
Tik trumpam stabtelėjom Nelson’e. Aplankėm seniausią gatvelę ir toliau.
Pakrantė visa nugulta ruonių. Laurius ėjo medžiot paukščių. Paliepė stebėt ir jei koks ruonis pakrutės – rėkt. Na bet prie pat tų dešrelių nesiartinom, visgi laukinis žvėris.
Ruoniai ant uolų.
O jie tik tingiai pažiūrėjo vos akį pramerkę ir toliau drybsojo.
Šį syk apsistojom miestelyje, pašnerkštame apleistame kempinge, kur nieks neveikė, bet tik nakčiai gi. Iš pat ryto turėjom plaukt į turą. Atvažiavus į vietą pamatėm minias žmonių, o ne! Bet jie visi iškeliavo į „praplauk su delfinais” turą. Popsas.
Skalė registratūroje sakė, kad šiandien supimas lengvas. Kažkur tarp žalios ir geltonos (Standartinis variantas – žalia-silpniausia, geltona ir raudona, reiškianti rimtą supimą). Vistiek įkalėm po tabletę nuo supimo ir išplaukėm trise – mes ir kapitonas.
Albatrosai sunkiai tilpo į kadrą – supantis ant bangų sunku pagaut kadrą, be to sparnai belekokio didumo (bendras ilgis – iki 3,5m, ilgesni už mūsų mašiną turbūt!)
Jei blogis būtų paukštis, tai būtų šitas. Vandenų grifas. Laivo kapitonas mus patikino, kad nenorėtumėm atsidurt vandeny ir plūduriuot su gelbėjimosi liemene , bet be sąmonės – šitie greit susirinktų ir žarnokus išlesiotų.
Tuo tarpu šis albatrosas, nepaisant pikto žvilgsnio vadinamas kukliuoju.
Taigi, o dabar apie žalią supimo skalę. Žalia turbūt reiškia ne lengvą supimą, o tai, kad būsi visas žalias nuo to… Tabletės turbūt irgi ne kažką padėjo, nors mes nežinom (ir nenoriu to sužinot), kaip būtų buvę be jų…
O tada nuvažiavom į Christchurch. Pagrindinė katedra, miesto simbolis, ko gero ir pavadinimas iš to kilęs. Na tiksliau, kas iš jos liko.
Čia prieky buvo bokštas. Po pirmo žemės drebėjimo jie parėmė bokštą, bet po antro liko tik atramos. Kažkas tokio.
Čia nesimato, bet tas angelas diržais pririštas prie kryžiaus, kad nenuvirstų.
Miestas tapęs pusiau vaiduokliu, pusiau statybviete. Čia pats centras – senieji gražieji pastatai nugriuvę, o belikę betoniniai gremėzdai – aptverti.
Centras. Supratom, kad čia nelabai ką turim veikt.
Išvažiavom į miestuką netoliese prie jūros. Per kalnus su rūku.
Vulkaninės kilmės ežerėlius.
Akaroa miestukas – labai turistinis ir kažkiek prancūziškas dar nuo tų laikų, kai čia prancūzai gyveno – gatvių pavadinimai prancūziški, bagetės ir kruasanai ant kiekvieno kampo.
Žąsys irgi importinės – iš Kanados.
Pasidžaugę paskutiniais saulės spinduliais grįžom į Christchurch’ą. Visi laukė Liucės. Dar spėjom botanikos sodą aplankyt.
Čia man gimtąjį Žvėryną priminė.
Keletas išlikusių senamiesčio pastatų. Mediniai gan gerai išsilaikė, bet akmeninės bažnyčios, vienuolynai, seniausi rūmai – nuvirtusiais bokštais ir nubyrėjusiais stogais.
Labai aiškus ženklas, nekyla jokių klausimų.
Liucė atėjo su griausmu. Pasiruošę atrodė tik ši pietų australų kompanija – keletas šių traktoriukų apvažiavę Ameriką, Australiją ir keliauja toliau. Dabar jie važiavo į uostą, į laivus. O mes keliavom į lėktuvą. Tiek tos Zelandijos, dar viena neišryškinta juostelė laukia su keliais kadrais iš Christchurch’o.