Kažkoks komentatorius klausia: kur dingo pasakojimai? Tiesą pasakius, nebuvo labai jau ką – nepasakyčiau, kad būtų labai įdomu pasakot apie tai, kaip per pietus einam pajūriu į parduotuvę ar pan. O paskui nebebuvo kada – atvažiavo draugai, pakavomės lagaminus ir keliavom į kitą Australijos galą. Ten, kur internetas: a) brangus b) gerai nuo jo pailsėt c) tik McDonald’e d) nėr išvis. O idant mes su Laurium atsilikę ir dar gyvenam akmens amžiuj, kur nė vienas neturim gudrafono, tad teko interneto džiaugsmus (ir vargus!) palikt, pamiršt ir t.t. O grįžus jau buvom įpratę ir net nesinorėjo į tą nuobodžią kompiuterio dėžę žiūrėt (skleidžiu nemeilę kompiuteriui, nes lauke vėl geras oras ir mieliau eičiau bimbinėt, bet jau dabar nusimuilinus nuo darbų užsiimu beletristika…). Tai tiek tų nesąmonių, geriau apie kelionę.
Trumpai: nuo vasario 16 iki kovo 8 d. Laurius, Luka, Mantas, Martynas B., Martynas O. ir Mindaugas su dideliu kemperiu važiavo nuo Kernso (kokia man juokinga vietovardžių, apie kuriuos pripratę tik kalbėt ir dažniau minėt anglų kalba, rašyba! Smaguma!) iki Melburno. Pravažiavom 3 klimato juostas, kirtom laiko juostą, nukakom (fantastiškas žodis!) apie 4000km per keletą valandų, o paskui tą patį atstumą kratėmės kone 3 savaites.
Tai va taip.
Visi nuotykiai prasidėjo dar dieną prieš kelionę, kuomet Martynas kovojo su rykliais (oficiali versija) ir truputį nukentėjo. Melburno karališkoj ( o kaip gi kitaip?)ligoninėj jam pasakė, kad gyvens ir net vaikščios (kada nors), tad kitą dieną išskridom į Kernsą.
Lėktuve daugumą sudarė korėjiečių grupė, kurie visiškai nepaisė tvarkos ir lakstė po lėktuvą jau jam išriedėjus į pakilimo taką. Kažkas panašaus į Ryanair lėktuvą Londonas-Vilnius – panašus bardakas, tik vietoj agresyvių vyrukų su adidasais ir pan. – juokingi diedukai ir mergaitės su ipad’ais ir keistai dvokiančiais (čia ta riba, kai nori valgyt ir maisto kvapas lyg ir tampa maloniai erzinantis, bet tuo pačiu tiek neįprastas, kad imi abejot ar iš tiesų tą daiktą įmanoma valgyti) užpilamais makaronais.
Kaip gi be vaizdų pro langą? Dešinėje – diagraminiai laukai. Pakrantėj buvo galima įžiūrėt atitvertus gardelius maudynėms paplūdimiuose. Nes šiaip maudytis čia geriau nereik.
Ko gero vienintelė bent kiek padoresnė buities ir mūsų „namo” interjero nuotrauka. Martynas po kovos su rykliais buvo lėtas ir ramus, kone stacionarus, tad tapo geru fotografavimo objektu. Laurius galėtų daugiau papasakot, kuriuos paukščius lengviau fotografuoti, o kurie nuolat muistosi ir bėga iš kadro. Tai maždaug panašiai ir su žmonėm.
O čia mūsų pirmasis kempingas ir namas. Lauke +30 ar +35, beprotiška drėgmė, niekas nedžiūva. Taigi, pirmą vakarą nutarėm aplaistyt kelionės pradžią. Sutemo anksti, apie 6ą. Tad kas belieka. Matot šioje nuotraukoje betoninę terasą? Kairiausiam kampe matyt aštrus betono kampas. Taigi, jau patamsy, dar nespėjus pasiruošt vakarienės, vos atsikimšus užtarnautą (bent jau mes manėm, kad jo nusipelnėm) alų, Mantas nuslydo nuo būtent to nelemto kampo. Kai pakėlė koją apžiūrėt visi pamatėm daug kraujo. Gerai, kad buvo tamsu, ne taip baisu.
– Pleistro reikės? – paklausiau.
– Pleistras čia jau nepadės… – Atsakė Laurius patyrusia eksperto akim apžiūrėjęs Manto kulną.
Mūsų namas staiga virto greitosios pagalbos mašina (žr. pirmą iliustraciją).
Likom trise sėdėt su pakeliu čipsų ir vienintele tamsą prasklaidančia žvake. Po valandos herojai grįžo su 7 siūlėm Manto kulne. Nuėjom miegot nedrįsdami net pagalvot, kas mūsų laukia toliau, visgi 2 dienas iš eilės lankėm ligonines. Trumpai – daugiau nelaimių kelionėj, nepaisant nedidelių nudegimų saulėje, uodų ir musių sukandimų ir kondicionierinių slogų ir pan. smulkmenų, pavyko išvengti.
Kitą rytą turėjom keltis anksti. Laurius dar su tamsa išlėkė laukan su fotoaparatu rankoj medžiot paukščių. Pilnas kempingas miniatiūrinių, labai jaukių balandėlių. Prašvito per 5 minutes ir čia aš nė kiek neperdedu. Na gal truputį.
Šitie gi paukštukai – storakeliai, bent jau taip juos seniau vadino vietiniai, tad dabar neseniai grąžino senąjį pavadinimą. Dažniausiai stoviniuodavo nejudėdami, tad iš pirmo žvilgsnio galėjai pamanyt, kad jie tik dekoracijos kempinge. O pasirodo jie tiesiog vienam iš krūmynų gyvena, o naktim slampinėja tarp palapinių.
VIP’inis kempings, va taip va. Ir vienintelis, kuriame turėjom laiko lįst į baseinus ir pan.
Taigi, iš pat ryto išplaukėm laivu laimės ieškot ir nuotykių virš rifo.
Šis vėžlys nuotraukoje neatrodo toks didelis, bet paklauskit vyrukų kokio jis dydžio buvo, jie jum papasakos kaip žvejai apie laimikį.
Miniatiūrinių ryklių, deja, nesutikom, bet žuvų tai visokiausių.
Kairėj viršuj abi tos skirtingos kojos – Martyno, to kur „su rykliais kovojo”. Jei kas klaustų, kodėl mano koja irgi atrodo baisiai, tai čia saulės kremo, įdegio ir apšvietimo rezultatas, nieko žodžiu baisaus.
Miestas liko mum už nugaros. Kažkaip visgi pasisekė mum lietaus sezono metu pataikyt į tarpą tar liūčių.
Tarkim čia skruzdėlė.
Vietinis varnėnas.
Kempinge kai kurie žmonės gyvena nuolat. Viena moteris augino papūgėlę vardu Rokis (Rokio Balboa garbei).
Nepamenu, kokių paukščių tai darbas ir, deja, jau apgriuvęs, bet savu laiku būta rimto lizdelio. Tiems paukšiams tereik kokio šniūrelio kabančio ant kurio jie susisuka lizdą su nedideliu stogeliu virš įėjimo.
Vaizdas iš valgomojo (terasos kieme) per pusryčius, vos prašvitus.