Grampians

Išties apleidom šitą rašymą, o gi nepasakojom apie Grampians kalnyną ar kaip tai pavadint. Buvom ten dar rudenį.

Išvažiuojant gamta gero nežadėjo, lijo.

Saulė trumpam išlindo tik vakarėjant.

Man rods, tądien ir nuėjom miegot, anksti gi temo. Kalnuose gan vėsu. Australai apsikutuloję savo termosiniai rūbais nemato vargo. Lietuviai senu papročiu guli ir niūniuoja: Saulele motinėle, patekėk patekėk. Deja, termo rūbeliai už šamaniškus burtus veikia geriau.

O kitą rytą ankstybę atsikėlę patraukėm pasivaikščiot.

Kažkas maudėsi. Ženklas – iš ten pat.

Tikiuosi Jurga už šią nuotrauką nesupyks – negaliu neįdėt, kokios mes čia žavingai durnos ar atvirkščiai 🙂

Jurgos mėlynas bliuzonas paviliojo paukštuką, kone ant kojų lipo.

Po pasivaikščiojimo kalnais sėdom kirst sumuštinių pusryčiam su arbata. Kažkas pylė arbatą, kažkas pjovė sūrį, o kažkas užsižiopsojo. Žodžiu visi užsiėmę. Staiga pasigirsta urzgimas, atsisuku ir matau prieš save sparnus. Pirma mintis – blyn, paukštis į arbatą įkrito! Po sekundės susivokiau, kad Kukabara atėmė sūrio gabalą. Rankoj teliko pusė jo.

Taip ir praleidom dieną. Aukštyn žemyn.

Trys pušait… stagarėliai. 

Fototurizmas – 2 val lipi, o tada lauki eilėj, kad nusifotografuotum 😀

Kaip tik kairėj matom merginą virš bedugnės beropojančią. Na gerai, ten ne bedugnė, bet laaabai aukštai vistiek. Va tai tiek paveiksliukų šiandien.