O ryte iškeliavom į Yorke pusiasalį.
Važiavom pro mažus miestukus ir vingiuotais tuščiais keliukais. Yorke pusiasalyje vaizdas nesikeičia kokius 300 km – agrariniai laukai (augina alų. Sako, kiekvienam pietų Australijos alaus butely yra truputis šio pusiasalio). O laukinė gamta – atšiauri – nuolat pučia stiprus vėjas atnešantis druskino vandens purslus.
Kiekvienas mažas miestokas turi informacijos centrą ir kokią nors turistų atrakciją. Tarkim, gali nusifotografuot su vietiniais.
Arba su pelargonijom. Dar girdėjom, kad viskas tuose miestokuose labai brangu, ten gyvena tik turtingi žmonės, tik mum neaišku, kuom ten taip gerai – miestukai, kad ir su golfo aikštynais – pakankamai nykūs. Na gerai, gražūs paplūdimiai, bet jei miestas ne prie jūros?
Tokie štai vaizdai visą kelią.
Pusiasalio gale įvažiavom į Innes nacionalinį parką ir iškart sutikom emu ant kelio – visai prie pat.
Kažkuriuo metu asfaltas baigėsi. Jį pakeitė kažkoks druskinas žvyras. Baltas baltas. Ant jo šildėsi driežai. Šituos trumpauodegius praminėm dešrytėm.
Netoli mūsų stovyklavietės – gali išsinuomot kambariuką štai tokiam motelyje ant jūros kranto.
Čia ne vaisių tortas, čia emu š.
Vakare džiaugėmės šiluma, gurkšnojom alų pajūry kol neužpuolė musės ir uodai.
Nenorėčiau sutikt tokios gyvos plaukiojant.
Kaip kengūrai gali taip ramiai šokinėt su tokiais kiaušais? Mieste gali gaut tokių suvenyrų – raktų pakabukų. Arba alaus atidarytuvų iš kengūros letenos.
Romantikas gurmanas. Vakare su žmona vaikštinėjo pajūru, paskui abu vakarienei valgė austres.
Kitas nuomojamas namukas. Sako idealus medaus mėnesiui. Aplink tik nedidelė stovyklavietė, netoliese žavus paplūdims, o šiaip visiška ramybė ir tuštuma. Patogumai minimalūs – yr lietaus vandens konteineris, bet Australijoj perspėja, kad jie gali būt ir tušti.
Viena iš daugybės salų.
Vandenyno mėlynumas kaip netikras.
Mergos laksto pajūry. Kažkaip primena 90-ųjų video klipus ar „Burda moden” žurnalą.
Aplankėm istorinio miestuko liekanas. Ten iš ežero kasė gipsą. Vienu metu miestelis klestėjo, bet jame nebuvo viešbučio. Visgi visus atvykėlius priimdavo berods inžinieriaus šeima gyvenusi dideliame name. Kažkuriais metais svečių knygoje pasirašė gal 500 žmonių. Inžinieriaus žmona garsėjo svetingumu, o žmonės atvykdavo net iš kito Australijos galo. Dabar tą namą gali išsinuomoti kaip vasarnamį. Mieste veikė mokykla, buvo salė.
Stende nuotraukoje rašoma: „Šokiai salėje visada buvo populiarūs. Vietinių šokių apranga – oficiali. Vyrai be kaklaraiščio nebuvo įleidžiami, moterys mūvėjo pirštinaites. Alkoholis šiuose renginiuose buvo draudžiamas.”
Sudužusio laivo liekanos. Dar prieš kokius 50 metų matėsi laivo forma, dabar nekas telikę.
Vaizdai nuo skardžio.
Ženklai nieko gero nežada. O ir vėjas – siaubingas.
nuotraukos apie muses. Ir apie skuzdėles.
Ir apie lapes.
Kažkada jau džiaugėmės sutikę retą paukštį – sėjiką.
Jis laksto juokingai ir greitai.
Didelis lizdas ant stulpo. Įdomu kieno. Pajūry viskas išblukę.
Praleidę pusiasalyje pora dienų traukėm namo. Skulptūros prie kelio.
Grįžę dar tą patį vakarą nusivežėm redai St. Kildos parodyti.
Šį sykį sutikom krabokų.
Ne tik paukščių.
Prisipozavom kaip reikiant. Tuom mūsų kelionė ir baigėsi.