Nebelabai tikslus pavadinimas beliko „kengurija”, nes čia vis daugėja istorijû (iškart prašau atleist už keistas raides, rašau iš iDaikto, kuriame yra kai kurios, bet tik kai kurios lietuviškos raidės, beigi užvisokias kliurkas) iš ne kengūrù žemės. Ko gero, reiktù šià dalį pavadinti dramblija ar tigrija, bet kol kas teko sutikti tik voveres. Tad šiandien mes voverlande.
Melburnã palikom šlapiã ir šaltã. Nors diena pasitaikė maloniai sausa, paltukai (čia toks šilčiausias rūbas, vilkimas keletã savaičiù per metus, nors visgi juokinga paltu vadint, panašiau į rudeninį puspaltį) ir pirštinės buvo mūsù draugai.
Po 8 valandù skrydžio nusileidom Bankoke, ten atstovėjom iiiilgã eilę, pasitikrinom pasus, pasidžiaugėm, kad viza pasirūpinom dar Melburne, o tada bėgom į lėktuvã, nesustojom nė vandens įsipilt, nė į tualetã užsukt. Aišku, vienas iš mūsù dar buvo patikrintas tuo atsitiktiniu tikrinimu, kur nuskenuoja ir patikrina papildomai, bet tai mus visad tikrina, jau pratę, eidami į oro uostã spėliojam, kurio eilė šiandien. Melburne buvo Lukos, Bankoke – Lauriaus. Apsauginis, pažiūrėjęs į skrydžio laikà ant bilieto kilstelėjo antakį ir pasitikrino laikã ir paleido bėgt toliau. Iki vartù buvo likęs koks kilometras labirintais. Per garsiakalbius kažkã sakė, jei netyčia mus šaukė vardais, tai, deja, praleidom tokiã linksmybę išgirst kaip jie bando perskaityt mūsù istoriškai lietuviškas sulenkintas ir vėl sulietuvintas pavardes. O visad galvodavau, gi linsma, kai kviečia jau. Keista, kad toks dalykas skamba smagiai, kai pagalvoji. Visgi šioks toks nedidelis nuotykis. Nors pridusę paskutiniai, bet spėjom. Ir geriau, nei persėdimo laukt 5 valandas. Nusileidę pasigavom tuk-tukã ir 9a ryto jau buvom Chiang Mai, savo kambary. Tą šventyklą matom pro langą toli toli kalnuose, čia labai pritraukus vaizdas.
Dėl laiko skirtumo diena pirma tapo labai ilga, o kur dar įspūdžiai ir nuovargis. Tailande dabar liūčiù metas, maloniai šilta, po piet karštoka ir tvanku, tada palyja, atgaivina, visã dienã lengvai apniukę ir viskas žaliuoja, sakyčiau tobulas man oras.
Dienã paslampinėjom po dalį miesto, kaip suprantu taip ir nepriėję gražiosios jo pusės, na visgi pirma diena, vakare apsilankėm sekmadieniniam naktiniam turguj, kur nusipirkom visokiausiù nepažistamù vaisiù, tarp jù ir garsiojo doriano, kurio skonis primena vištienà ir velniai žino kã, ragavom kažkokiù vietiniù kepiniù ant pagaliukù, keptû vabalù pirmã vakarã taip ir nedrįsom mėgint. Visi tie nežinomi vaisiai (išskyrus vištieninį) – fantastiško skonio, nors atrodo visai neypatingi.
Reik eit medžiot vakarienės, nes jei jau tik apie maistã rašau… Spėju, kad už pasivažinėjimã tuk-tukais permokėjom, bet kai moki $3-5, kažkaip nepadoru derėtis. Iš tiesų, vėliau paaiškėja, kad yra pigesnių būdų važinėtis.
Dar iš pat ryto, po skrydžio nuėjom į labai prabangù masažã už $11. Po Australijos čia kainos atrodo tokios žemos, kažkur 10 kartù mažesnės, labai keistas jausmas, reik prie to priprast. Perku vaisiù, kuriù kilogramas kainuoja $1, o mažas taupus lietuviškas balselis galvoje sako – gi permoki, anam miesto gale už kilograma prašo 85 centù!
Visiškai nusibastę pro gatveles su auksinėm budistù šventyklom, prie vienos jù vyko kažkoks renginys, po kurio mieste išsibarstė daugybė oranžiniù vienuoliù su pailgom dėžėm rankose, panašu, kad dalyviam kažkà dalino, baisiai smalsu, kas tose dėžėse, pro parkã, labai dailù, bet tokį nušiktã tūkstančiù balandžiù, tokiù vargšù apšepusiù, pro turgaus prekeivius, gatvės teatrus, kepsniais, kokosu ir doriano vaisium dvelkiančiu turgù, prigėrę drakono vaisiù sulčiù su cukraus sirupu ar kuom ten ir ledukais, kuriù švara visi internete rekomenduoja suabejoti, čiut neužmigę pas pėdù masažuotojus čia pat, turgaus vidury, parvažiavom siūbuojančiu, tarp žmoniù lekiančiu tuk-tuku ir kritom į lovã.
Nusižiūrėjom salotù barã. Nuėjom pietù. O gi neatidaryta dar, bet kaip tik pataikėm į šventinimo ceremonijã. Viduj pilna mantras ar kã kartojančiù vienuoliù, o lauke vienas pasilypėjęs ant kėdutės mėlynu markeriu paišė rašė ant iškabos palaiminimus ar kokius kitus gera menančius ženklus.
Masažo ir kitù paslaugù (jei kam skamba ítartinai, tai šiuo atveju kitos paslaugos – pedikiūras, manikiūras ir pan.) groja relaksacinė muzika su kurkiančiù varliù garsais. 7/11 (tokia maža parduotuvė) visu garsu plešia „what does the fox say”. Per tv rodo korėjietiško popso klipus. Apskritai atrodo, kad viskas, kas korėjietiška dabar labai madinga.
Didžiam Lauriaus nusivylimui mieste daugiausia žvirbliù, mynù kaip Australijoj, balandžiù ir purpleliù. Bet sutikom ir kelis nematytus. Didžiam Lauriaus džiaugsmui Tailando paukščiù vadovas jau jo rankose. Beliko rasti pačiù paukščiù.
Baisingai pasišvaistom pinigais ir vakarienei madingo jaunimo kvartale išleidžiam kone 9 dolerius. 9! Visokie turistiniai gidai siūlo prekintis Tailande, ale ak kaip tai smagu! Radus prekybos centrã tuom nepatikiu. Toks pat kaip visur, užmetam akį į kainas, converse kedai perpus pigiau nei Au. Supermarketas irgi pritaikytas vakariečiams. Labai daug australiškù prekiû. Labiausiai nustebina brokolis su lipduku „importuota iš Australijos”. Dar aptinkam iki šiol niekur kitur nematytù vaisiù, tad juos ir parsinešam namo.
Kol rašau Laurius žiūri National Geography ir nieko nesupranta, nes garsas – tajù kalba, o vaizdas – snieguotas, matyt ant antenos dramblys užmynė.
Apie vietinį eismã parašyt palieku Lauriui.
Beje, kainas rašiau doleriais, bet tai, kad galėtumėt įsivaizduot, grubiai 1 doleris Australijoj – panašiai kaip 1 litas Lietuvoje. Na, panašiau kaip tai buvo prieš kokius tris metus. Pusryčiai Melburne – apie 15 pinigų žmogui, vakarienė ir daugiau. Pigioj „zabegalkėj” gali gaut daržovių jovalo už 10. Tad Tailando mąstais 9 doleriai 2 žmonėm – kaip ir prabangu 🙂
Iš ryto einu pasivaikščiot po rajoną.
Vabzdžių vabalų muziejus.
Visur laidų raizgalynės. Elektriku čia dirbt turėtų būt neblogas iššūkis.
Ryte nieks nedirba, slampinėju po madingų mažų gatvelių kiemus, vietiniai šluojasi, tvarkosi, sveikinasi, visi šypsosi 🙂
Iš gatvės suku į gatvelę.
Paskui į dar mažesnę.
Į visiško kaimo keliuką.
Kol vėl grįžtu į nedideles vingiuotas gatves, kur vėl visi sveikinasi ir linksi.
Už kokio puskilometrio, o gal ir dar arčiau – prabangus prekybos centras. Visai netoli jo – naktinis turgus a la gariūnai.
Šitą veikėją esu jau mačius Melburne, japoniškoj kavinėj. Matyt, koks nors mitinis padaras.
Laidai!!!
Auksinė koka kola 😀