Ir vėl jum kalnų vaizdeliai, kelias dienas mum buvę kasdienybe.
Kavinė su vienu įspūdingesnių vaizdu pro langą.
Ir linksmais paukščiais kieme. Pro šalį ėjęs dėdulė sakė, kad šitie paukščiai… skanūs :-/
Viena garsiausių Zelandijos vietų – Milford Sound, įlanka ar fiordas. Kažkaip išsirinkom kažkokį šiek tiek brangesnį turą, tai gavom pietus, ir tokių kaip mes buvo visai nedaug, kiti labiau pagyvenę, bent jau buvo daug vietos ant stogo fotografavimuisi.
Nuotraukos kaip iš senų žurnalų!
Iki šios vietos veda tik vienas kelias, per tunelį, o senovėj čia galima buvo pakliūt tik laivu iš jūros, bent 4 dienas keliaujant per aplink arba perkopiant su virvėm per kalną sieną. Ir tai, kapitonas Kūkas praplaukė ir nepastebėjo šios įlankos. Bet gan greit čia ėmė plūsti turistai.
Iš tolo sunku suprast, kokio čia dydžio tie kalnai.
Palyginimui – matot ten laivoką, kokių trijų aukštų bent jau.
Na gražu, žodžiu.
Pakeliui atgal dar užsukom į povandeninį centrą koralų pažiūrėt ir parplaukėm atgal.
Grįžom į stovyklavietę užsiimt vietų ir ėjom pasivaikščiot, ne kažką čia ir bepasakosi.
Riteris.
Tai va ir vėl paukštelis draugelis, kitas. Nulesė kažkokias sėklas ar muses nuo pėdos.
Atrodo idilė, bet aplink vėl pilna žmonių, fotografuota stovint šalia… autobuso.
Ta pati vieta ryte.
Ir mano užrašų knygutėj.
Kitą dieną popiet turėjom pasiimt draugus iš to paties Milford Sounds. Tad ryte nutarėm dar pasivaikščiot. Idant visus kelius nueinam greičiau nei parašyta, nusprendėm, kad spėsim. Ženklai žadėjo 3 valandas.
Taigi ropštėmės.
Kiek geresnė spalvoto balandžio nuotrauka. Šis paukštis dabar saugomas, bet nuo seno jis buvo mėgstamas maorių patiekalas, tai jie dabar niurzga ir reikalauja leidimo medžiot.
Kitas nacionalinis paukštukas – Piwakawaka.
Kopėm kopėm, per šaknis, uolas, akmenis, sutikom dar keletą papūgų. Paukščių stebėjimo pertraukėlės – puikus būdas atsikvėpt. Sutikom kelis besileidžiančius veikėjus, klausėm ar dar toli. Jų veidai nieko gero nežadėjo…
Bet užsiropštėm pagaliau ir ten radom ežerą. Tą patį, kur vakar nuo kalno matėm. Ežeras visiškai skaidrus, dugne akmenukai ir jokių nei dumblių nei žuvų.
Pailsėję leidomės. O va tada ir prasidėjo linkmybės. Leidiesi leidiesi ir galo nesimato. Sutikti pakeleiviai dabar jau mūsų klausė, ar toli. Aš lygiai to paties norėjau paklausti jų – ar dar daug leistis 😀 Man atodo leidomės kur kas ilgiau nei lipo viršun…
Bandžiau nusileist greituoju būdu per molio šlaitą, teko paskui skalbti timpas 😀
Kairėje – tiesiog mum pralinksmino ta paklaikus papūga. Man atrodo šiandien nėr jokio įkvėpimo rašyt, tai labanakt.
Beje, mes apačioj matom kiek žmonių paspaudė „like” ir kiek iš jų – mūsų draugai. O kas jūs tie likusieji? :))))