F-1

Kovo vidury Melburne vyksta didžiulė sporto šventė – pirmasis Formulės 1 sezono etapas. Net ir nesidomintys auto sportu tą žino, nes jau kelias dienas prieš lenktynes visas miestas gaudžia nuo įvairiausių lenktyninių automobilių variklių garso. Pora rytų kažkas sumanė 7:30 ryte pasitreniruot… Vienaip ar kitaip, ta proga, kad gyvenam trasos kaimynystėj, tai nusprendėm nueit į lenktynes, pažiūrėt, kas tai per žvėrys F-1.


Lenktynių proga savaitei keistose vietose atsidaro nematytos parduotuvės.


Trasos prieigose bazuojasi malūnsparniai. Daug malūnsparnių. Tiek vienoj vietoj turbūt tik oro uoste pamatysi.


Formulės lenktynės tik viena iš visos šventės dalių. Tai greičiau automobilių festivalis, kuriame galima pamatyti visokio grožio. Kas čia, tai nelabai supratom 🙂


Kairėje – automobilis skirtas garbingam lenktynininko apvežimui aplink trasą. Dešinėje – aparatas.


Turėtų būti įspūdinga pamatyti tokių vilkstinę iš uosto ar iš kur tas mašinas veža.


Taigi, ilgos mašinos.


Visur aplink slankioja keisti padarai, kažkas bando groti.


Kažkas iš Speed Racer laikų.


Gal ir nieko toks būtų.


Įdomu, ar šitas pats iš Pietų Australijos atvažiavo.


Štai tokioj gražioj vietoj yra trasa.


Prieš lenktynes pasirodė Australijos kariuomenės oro pajėgos. Iš pradžių truputis klasikos ir akrobatikos.


Paskui ir kažkas modernaus – F/A-18. Triukšmo nemažo buvo.


Vienas pagrindinių renginio remėju Quantas irgi turi ką parodyt.


Pagaliau lenktynės prasidėjo, tik ne visi jų jau sulaukė.


Kas kaip geba, tas taip žiūri.


Modernusis jaunimas irgi žiūri 🙂


Visaip būna…


Šiaip, jei esi paprastas mirtingasis ir įsigyji pigiausius bilietus, tai kova už gerą reginį laukia tikrai nemenka.


F-1 ekspertas.


Po kelių ratų suvoki, kad nieko nebesupranti, kas vyksta. Vieną akimirką Šumacheris trečias, kitą jo jau visai nėra… Tad galiausiai susirandi ekraną, pasiimi alaus ir išsidrėbi kur ant pievutės. Ne veltui sako žmonės, kad F-1 geriausia žiūrėt per televizorių. Bet vistiek kartą gyvenime vertėjo nueiti ir pamatyti tą greitį ir išgirsti tą šimtų arklių garsą.


Vargšai paukščiai…


Pasibaigus lenktynėms, staiga visa minia suplūsta į trasą ir kažkur bėga. Bėgom ir mes 🙂


Štai ir prizininkai – Džensonas, Sebastijanas ir Liujisas. Deja, Markas Vėberis (australas) tik ketvirtas.


Čia tie, kur nenorėjo žiūrėt į savo dievukus per stiklą.


Nedidelė spūstis.


Kažkam čia nepavyko suvaldyti savo bolido. Deja, visos nuolaužos jau surinktos trasos personalo ir smalsių gerbėjų.


Po lenktynių dar buvo progos išvysti, tai ką iki šiol irgi tik per televizorių tekdavo matyt. Veikėjai, kurie motociklą naudoja ne tik iš taško A į tašką B nusigauti…


Buvo daug ugnies ir fejerverkų.


Kas kaip moka, taip važiuoja.


Čia kaip jie patys pavadino – tricktionary – triukų žodynas suprask. Tik nelabai aš pamenu kaip ten kas vadinas. Bet tikrai buvo įspūdingų. Deja, kai turėjo prasidėti pats smagumas – laisvoji programa, kur jau rodo visi, kas ką moka geriausia, pakilo vėjas ir buvo nuspręsta toliau pasirodymo netęsti. Suprantamas jų susirūpinimas. Juk kai motociklas skrenda sau, motociklininkas sau ir dar daro kokį salto ar kažką panašaus, tai menkiausias netikslumas gali baigtis prastai.

Kelionė: Adelaidė – Melburnas. 5 diena.

Pirmą dieną Melburne buvom pasiųsti laaaabai toli (į kitą pasaulio galą).
„Go back to your fuckin’ country”(čiuožkit į savo suknistą šalį) – šaukė mum vietinis valkatėlė. Kadangi nereagavom, bandė rėkt kažką ispaniškai. Kažkas naujo -iki šiol su mumis žmonės kalbėdavo tik vokiškai 😀

Ryte žvalūs ir gražūs, švarūs taipogi ir išsimiegoję anksčiausiai (ot durniai) patraukėm Melburno užkariaut.

Mūsų hostelio skalbykla – tiesiog ant laiptų. Batman’o gatvė.

Ir darbo diena prasidėjo (na gerai, ji prasidėjo turbūt daugybę valandų iki mum atsikeliant). Žingsniavom pusryčių ir kavos ieškot.

Miestas pro hostelio langą žadėjo daug.

Žinoma, nežiūrint į kitą pusę.

Taigi, nusibeldėm į kavinukių ir parduotuvėlių rajoną. Žavios vitrinos, apnerti medžiai… Ėmė lyti. Tada ir paaiškėjo esminė klaida – niekas nedirba iki 12. Turėjom nuo lietaus slėptis abejotinos mados parduotuvėje ir laukt kol tingūs padavėjai atvers duris. Rodos jau užuodėm išsvajotus pusryčius.

Belaukdami fotografavom uždarytų galerijų ir parduotuvių vitrinas. Keista, ar ne? Adelaidėj visi dirba nuo ankstybių, ir užsidaro 5ą. O dar sako, kad Adelaidiečiai labiausiai atsipūtę. Pamiegokit!

Argi nepanašu į Camden Town’ą Londone?

Vitrinų gyventojai.

Šitas šunėkas pakerėjo mumis savo žavesiu!

Laurius stebi matyt kokią potencialią pusryčių vietą.

Na gerai jau, gerai, gavom pusryčius. Tai lijo, tai nustodavo. Išlįsdavo saulė. Viskas išdžiūdavo. Ir vėl. Tyrinėjom vitrinas ir parduotuvėles.

Tiesą sakant, Melburnas paliko ganėtinai žalio miesto įspūdį.

Gal dėl to lietaus čia viskas taip žaliuoja.

Mėginom kažkokį rytietišką… kažką.

Vietinis China Town. Prisipažinsiu, Adelaidėj tas man labiau patinka. Nors daug mažesnis. Melburne šiaip ar taip viskas labiau pritaikyta turistams.

Pasivaikščioję mieste, žinoma nukeliavom į botanikos sodą!

Kokios akys!

Iš ties tai vietinis pikčiurna.

Palikom Redą gėlyne…

Labai išdidi vištelė.

Ir labai juokingi jos vaikai.

Kelionė: Adelaidė – Melburnas. 4 diena.

Taigi. Atėjo dar vienas vėsus rytas. Blyn, o kaip naktį buvo baisu į tualetą eit! Apsistojome nemokamoj aikštelėj pilnoje žmonių su baidarėm. Su penkiolikavietėm palapinėm, kuriose turbūt net vaikų darželį įrengė. Žodžiu, miestelis beveik. Ir čia buvo biotualetas. Gan švarus, net su popierium. Bet… Tiek vorų vienoj vietoj neteko matyt.

O ryte apėjom apylinkes. Sutikom tris kukabaras, kurios reikalavo iš stovyklautojų maisto. Gavusi žalios mėsos gabalą kukabara įsitaiso medyje ir skleisdama juokingus garsus tą mėsą žudo – krato ir tranko į medį. Ir tik tada praryja.

Kukabaros dažnai suka lizdą tryse – tėvai ir vyresnis vaikas padeda augint mažą.

Nakvojom šiokiam tokiam slėnyje, užuovėjoje nuo jūros, paupy, kur mum sukando muselės (jei kas manot, kad uodai yra baisu, tai nė velnio! Tos bjaurybės mažos mažos, o nugraužia odos, po kelių dienų iškyla pūslelės, baisuma, bet užvis baisiausias niežulys. Brrr.).

Itin australiškas vaizdelis.

Rozela. Adelaidėj šitokios pat rozelos būna švelniai oranžinės, o va link Melburno – raudonos!

Žodžiu susipakavom ir patraukėm toliau. Australai mėgsta žirgus, todėl reik atskiro ženklo.

Štai kaip reikia keliaut.

Australija!

Kelias palei jūrą ėjo.

Pro nedidelius kurortinius banglentininkų miestukus.

Stabtelėjom pasivaikščiot viename jų.

Įspėjimas kavinėje, maždaug nepalikit vaikų be priežiūros („Neprižiūrėti vaikai gaus espresso ir šuniuką”).

Laurius laukia kol išpaus sultis.

Iš tiesų važiuojant jaučiasi, kad Viktorijos valstijoj daugiau turistų. Net iš ženklų nuolat primenančių, kuria puse važiuoti.

Neramino tik oras – vis dar vėsu ir lyja.

Ir staiga mes jau Melburne. Šiaip ne taip pasiparkavę mašiną išeinam ieškot nakvynės, ją randam per 5ias minutes, nesvarbu, kad miestas pilnas žmonių, vyksta žirgų lenktynės, netgi ne darbo diena. Gatves užplūdo aukštakulniuotos skrybėliuotos damos.

Palyginus su Adelaide daug judriau, visur minios žmonių, suvoki, kad esi didmiestyje.

Tiesiog čia visko daugiau. Ir kažkuom primena Londoną.

 

Vietiniai kontrastai – seno, naujo, nugriauto ir statomo, didelio ir mažo.

Australijoje kažkaip staigiau sutemsta. Lenko būtikas.

Miestas ištuštėjo (visi sulindo į barus). Tiek girtų basų damų ne kasdien pamatysi (Australės! Susiimkit!)

Radom lange.

Prablūdiję po miestą nukeliavom į savo hostelį.

Kur mūsų pagaliau laukė šilta naktis!

Kelionė 4. Okeanija.

Melburne

Manau toks pavadinimas tiks. Nes didžiąją kelio dalį buvom virš vandenyno, lėktuvas truputį siūbavo.
Šanchajus – Melburnas 9200km, 11 val.
Po pirmo skrydžio tenorėjosi į lovą, bet ką jau čia… Salono viduryje iš lubų išlindo seni kineskopiniai televizoriai ir visą kelią rodė kinų ir indų filmus. Vienas jų buvo kažkas tokio kaip „seksas ir miestas” tik dukart ilgesnis, indiškas, nors ir šiuolaikiškas – kaip ir priklauso su dainom ir šokiais.

Po truputį ekranai ėmė keisti spalvas. Pabaigoje rodant žemėlapius vanduo jau buvo tapęs ryškiai rožiniu. Žmonių veidai virto žaliais. smagu buvo matyt žavias indų moteris pažaliavusias. Prieš leidžiantis visi darėm mankštą.

Galiausiai nusileidom Melburne, kur mus kelis sykius patikrino su šuniukais, ar nesivežam saliamių, skilandžių ar raugintų agurkėlių.

Kokie įkvepiantys medžiai!

Apie 6 valandos oro uoste. Stebėjom vietinį gyvenimą. Veža 2 lagaminus. Labai rimtas užsiėmimas.

O čia padarus krovė. Vienus iškėlė, kitus pakrovė lėktuvan. Naminiai gyvūnai skraido bagažo klase.

Luka pjausto suši oro uoste plastikiniu peiliu…