Kategorija: Road trip

Kelionė: Adelaidė – Melburnas. 3-a diena.

Trečios dienos rytą kėlėmės ir kuitėmės neskubėdami, nes nežinojom, kada kitą kartą teks džiaugtis šiltu dušu ir kitais civilizacijos pasiekimais. O taip, naktį vėl buvo baisiai šalta. Kuomet norėjom išvažiuot – maždaug kokią 11 valandą, sužinojom, kad iš kempingo reikėjo išsinešdinti iki 10 valandos ryto. Kas tiems australams? Net per atostogas tokią ankstybę keltis. Na, bet iš kempingo mus išleido ir riedėjom toliau.

Svarbiausias dalykas, kurį sužinojom tą dieną, kad greičio sumažinimas tavęs tikrai nepražudys, ir kad jėgos miegas (angl. power nap) yra labai gerai. Dar pastebėjom, kad skirtingose valstijose kelio ženklai skirtigi. Reikės kolekcionuoti jų nuotraukas, pamanėm. Bet labai jau greitai jie pralekia važiuojant autostrada.

Atvykom į Viktorijos valstiją. Keliaujant automobiliu pagrindinis dalykas, ką reikia padaryti čia – tai prasivažiuoti Didžiuoju Vandenyno Keliu, o gal Didžiojo Vandenyno Keliu, žodžiu Great Ocean Road. Kelias tikrai įspūdingas – vingis po vingio, vis atsiveriantys vandenyno vaizdai su nuostabiais paplūdimiais. Deja, oras vis dar buvo ne koks – vėsu, pilkas dangus, lietus ir panašios nesamonės.

Reda nufotografavo Luką, kaip ji fotografuoja Redą…

…kuri fotografuoja driežą.

O štai ir driežas.

Pakeliui užsukom į nedidelį turistinį miestelį papietaut. Tai nuožmių žvilgsnių netrūko.

Porelė žvirblių prie stovėjimo aikštelės irgi ieškojo, ką čia nuvogus.

Gražieji paplūdimiai.

Jei yra kur užsiropšt, reiškias reikia.

Zuikis puikis jūrakopūstausis.

Populiaresnėse vietose pilna žmonių.

Viena iš tokių vietų – vis dar turinti 12 apaštalų vardą, nors 2 apaštalų jau nelikę. Juos negailestingai pasigrobė vandenynas.

Užsiregistravom.

Įdomu, kaip jie ten nusileido…

Artėjant vakarui, pradėjom ieškoti kempingo, kur apsistoti nakčiai. Išsukus iš pagrindinio kelio supranti, kad ženklai nemeluoja. Šitą gražuolę sutikom ko ne vidury kelio.

Kas laiko saulę delne, o kas…

Kas per snukelio žavumas…

Apsistojom kempinge prie Aire upės. Vieta tikrai nebloga – naktį riaumojančios koalos, tualete beveik nemalonaus dydžio vorai, ir kiti kempingavimo džiaugsmai 🙂

Kaži ką ten fotografuoja?

Koala manė, kad pabėgs nuo visų užsilipus į aukštą medį, bet neįvertino kad medis stataus šlaito apačioje 🙂

Kelionė: Adelaidė – Melburnas. 2-a diena.

Taigi. Kelionės memuarus sudalinom dienomis, gal taip lengviau patiems nepasimest, nors kai pagalvoji, koks skirtumas, kurią dieną kas vyko. Bet kokiu atveju, pirma naktis kelyje pasitaikė… šaltoka (tada naivuoliai nė neįtarėm, kad tai tik gėlytės palyginus).

Ne tik mum šaltas rytas pasitaikė. Avocetės vėsta.

Visad norėjau nusifotografuoti prie milžiniškų padarų ir panašių dalykų. Kaip filmuose apie Ameriką. Važiavom, ir vos pamatę šį omarą, visi trys ėmėm spiegt: stojam! Gerai, Laurius nespiegė, bet stabdžiai cypė. Suvenyrinė nuotrauka.

Stojom ir prie mažesnių padarų.

Vienas batman’as (žmogus, kuris tyrinėja šikšnosparnius) mum pasakojo apie Naracoorte olas. Nutarėm užsukt. Pravažiavom eilę nedidelių, vienodų miestukų, kurių pradžioje mus pasitiko ženklai „Tvarkingiausias Australijos miestelis 1993” ir pan. Nė gyvos dvasios. Nėr žmonių – nėr ir kam šiukšlint, matyt todėl ir tvarkinga iki šiol. Australijoj dažnai pasijunti labai vienišas. O gal tiksliau būtų sakyt – vienas. Keliuose nedaug automobilių. Miesteliai tušti. Pažintiniuose takuose, net populiariausiuose, ir tai nedaug žmonių. Tiesiog. Čia mažai gyventojų. Ir jie sėdi namie ir žiūri tv (vienintelis logiškas paaiškinimas, kur dingsta žmonės).
Taigi, Naracoorte. Požeminiuose urvuose gyvena šikšnosparniai. Šalia muziejus apie čia rastas fosilijas. Seniai seniai čia gyveno padarai. Dideli. Labai dideli. Su Reda maivomės prie natūralaus dydžio priešistorinio vombato skulptūros. Na ir sutvėrimas!

Muziejuje išbandėm mokslininkų dalią. Lindom urvu skirtu turistams. Smagu, bet kažkaip vistiek siaubingai klaustrofobiška.

Stilizuotas pirmykštis žvėris (ar tik žmonės buvo primykščiai?).

Pliušinė koalkengūrė ir sijonuotasis plokščianagis.

Olose. Turėtų būti gera pasislėpt karštą vasaros dieną.

Vis dar nekaršta, nors pasitraukėm nuo vėjuoto pajūrio. Net medlesys susisukęs.

Šito garnelio Laurius neturėjo savo kolekcijoj. Stabtelėjom. Tie ir temačiau visus tris – Redą, Laurių ir garnį.

Galiausiai pasiekėm Mount Gambier miestelį. Jo pakrašty – didelis kalnas. Kalno viršuje – duobė. Duobėje – vanduo. Visas žydras žydras. Kraterinės kilmės ežeras. Kažkada būta ugnikalnio, bet kartu pafantazuot, kad gal čia krateris, kurį išmušė koks meteoritas.

Žydrynė. Įsikūrėm normaliam kempinge. Su dušais ir net virtuvėle (kurioje sėdėjom visą vakarą, nes ten šilčiau). Miegojom po medžiu pilnu rožinių kakadu. Paryčiais pradėjo dainuot kažkoks labai linksmas paukštukas. O paskui ėmė rėkt varnos. Jų balsai primena neišauklėtų vaikų verksmą arba avių bliovimą.

Kelionė: Adelaidė – Melburnas. 1-a diena.

Gan ilgai delsėm, vis niekaip neprisėsdavom aprašyt savo pirmos didesnės kelionės. Bet pagaliau pradėjom, tai gal jau kaip nors dabar.

Taigi pirmoji kelionė – Adelaidė-Melburnas-Adelaidė.

[cetsEmbedGmap src=http://maps.google.com/maps?saddr=Adelaide+SA+5000,+Australia&daddr=-35.17095,138.83526+to:-35.32392,139.33136+to:Coorong+National+Park,+South+Australia,+Australia+to:Kingston+Se,+South+Australia,+Australia+to:Naracoorte,+South+Australia,+Australia+to:Mount+Gambier,+South+Australia,+Australia+to:Warrnambool,+Victoria,+Australia+to:Great+Otway+National+Park,+Wye+River,+Victoria,+Australia+to:Melbourne,+Victoria,+Australia+to:Adelaide,+South+Australia,+Australia&hl=en&sll=-37.103384,142.333374&sspn=2.904596,5.817261&geocode=FaoH6_0dCd5CCCkFZ5JwO8mwajHwp45iVDYDBQ%3BFXpV5_0dPHVGCCkfgO4GJim3ajGW6o3jLsTldg%3BFfD_5P0dIAdOCClriVwnpge3ajFA05xJVDYDEw%3BFTZz2_0dvBhQCCEAX7pFVTYDDw%3BFSUFzv0d7PtVCCmlR3WOnni1ajEw-45iVDYDBQ%3BFXIczP0dtJFjCCkLhE-WoLbLajEA0o5iVDYDBA%3BFbzEvv0duixkCClLaXLEBCaeqjHg0Y5iVDYDBA%3BFVJTtv0dFCR-CCmhxF-2yU3NajHg1aAwpHkFBQ%3BFc4XsP0dokaOCCEAqUIUpXkFDw%3BFT0Ev_0dpPWjCCmB_REPr0LWajHg54whdVYEBQ%3BFaoH6_0dCd5CCCkFZ5JwO8mwajHwp45iVDYDBQ&vpsrc=0&mra=ls&via=1,2&t=h&z=7 width=600 height=400 marginwidth=0 marginheight=0 frameborder=0 scrolling=no]

Štai toks buvo mūsų visas maršrutas. Link Melburno važiavom pakrante, o atgal toliau nuo vandens, vis kitu keliu. Kažkur du tūkstančiai kilometrų, bet ant žemėlapio visiška smulkmė atrodo. Važiuoji važiuoji…

Smulkmenos ir įspūdžiai iš Lukos užrašų knygutės. Paišyta riedant pagrindine autostrada (vos dvi mašinos prasilenkia, asfaltas senovinis (kur labai darda), mašinos durelėse plyšys, pro kurį ūžia vėjas, užkišom vieninteliu daiktu pasiektu salono bardake (tai neišvengiama kai trijų žmonių daiktus ir dar tris ganėtinai aukštus žmones sutalpini į beveik pilnametystės sulaukusią korolą) – pora kojinių.
Taigi, susipakavę galybę daiktų (per daug, kaip visada, per daug) dar mieste pamatėm „garage sale” ir žinoma užsukom. Reikia gi Redai parodyt mūsų džiaugsmą ir neišsenkantį šlamšto šaltinį. Krūva knygų, bliūdelis, kuprinė ir didelis rinkinys pieštukų, antspaudukų ir flomasterių buvo sukaišioti kur papuolė. Šalikelėj vyrukas su gitara ir stilingais kepure pardavinėjo mangus. O taip, tobulų mangų sezonas! Pakilios nuotaikos palikom miestą. Pirkom kavą Redai kaimelio kepykloj. Ir sausainius iš… sodos (gal kepėjas įsimylėjęs?)

Upę kirtom keltu (kažkada pasakojom apie juos). Upė – kaip gatvė – su kelio ženklais. Kaip priklauso.

Pozavom druskos ežere. Kojos klimpo. Labai keistas jausmas. Lyg eitum plono ledo pluta, ir nesupranti kas po juo – vanduo ar tik sniegas. Kažkas tokio. Tik kepina saulė ir viskas „ružava”.

Druskos sniegas.

Pirmą dieną toli nevažiavom. Sustojom Coorong’o parke. Tas Coorong’as – kaip Kuršių Nerija – siauras ilgas pusiasalis su kopom, kur gyvena daug paukščių. Tada marios. Už jų – žemynas. Tai va mes tarkim tokiam kaip Ventės rage apsistojom. Klaikus vėjas, pamanėm (nežinojom, kas mūs laukia netolimoj ateity).

Laurius pozuoja su kopom ir mariom fone.

Tikrai nestokojo paukščių tenais. Juodos gulbės.

Ir velniai žin kokie dar paukštukai. Krūmuose visur šnarėjo, cypsėjo. Palapinę įsismeigėm po krūmu kuriame Vilis lizdelį susisukęs. Kaip ir bet kurie nepageidaujami svečiai ar triukšmingi kaimynai buvom aprėkti. Vakarėjant vėjas nerimo, tad sulindom palapinėn. Aplink poilsiavo tik senukai su kemperiais. O tualetas (o taip, kone kiekviena stovyklavietė turi tokį), kaip bebūtų keista, įrengtas už poros kilometrų. Supaisysi tuos australus….