AU kelionė 2 – džiunglės

Pabuvę Kernse ir paplaukioję pavažiavom šiauriau, link vietinių džiunglių.

Vėliau važiuojant atgal daug ženklų matėm įvairiai „pakoreguotų”, bet kažkaip nesustojom, o be to, šitas geriausias. Anksčiau jį teko matyt vienoj knygoj apie vietinius paukščius. Kas neįžiūri – apatinis ženklas rodo „gulintį policininką” (na kaip tas greičio ribojimo kalnelis vadinamas?), tik kažkas „ištaisė” į paukštį. Užrašai reiškia „prieš” ir „po”.

Deja, to paukščio – kasuaro taip ir nesutikom. Tik jo pėdą ir krūmynų kalakutą.

Per nedidelį miškelį ir mangroves pasiekus nuostabų pajūrį pasitinka dar daugiau ženklų, ne visai malonių:

Ir acto buteliai, jei visgi pakliūtum tarp medūzų.

Tik nežinau, kas į tą vandenį lįstų. Čia gyvena krokodilai. Taip taip, toj gražioj jūroj.

Nelabai ir braidžiojom tad.

Dauguma įspėjamųjų ženklų – ir vokiečių kalba. Nes, kaip sakė vietinis krokodilų ekspertas – dažniausios aukos – vokiečių turistai. Nesu tikra, ar tokia statistika, ar čia eilinė blevyzga, kurią mėgsta visokei gidai pateikti kaip kažką intriguojančio, bet vokiečių visos kelionės metu sutikom nemažai.

Dauguma miško ir šiaip bendro vaizdo nuotraukų – Martyno O. Nes mūsų fotoaparatas buvo užimtas… 🙂

Dešinėje – smagių formų šaknys.

Gyvatė povandeninė (o gal tik ungurys)!

Tropinis voragyvis.

  

Šiose vietovėse džiunglės liečiasi su rifu. Bent taip sako visi turistiniai gidai ir ženklai.

Žemiau – paparčiai, skėtmedžiai (ar kaip ten jie) ir visokie kitokie augalai augantys užliejamuose miškuose ar tiesiog vieni ant kitų.

Ir čia ne didžiausias lapas.

Paparčių „lizdas” medyje.

Visur karšta ir taip norėtųsi į vandenį. Ir jo visur pilna aplink. Bet…

AU kelionė 1 – Kernsas

Kažkoks komentatorius klausia: kur dingo pasakojimai? Tiesą pasakius, nebuvo labai jau ką – nepasakyčiau, kad būtų labai įdomu pasakot apie tai, kaip per pietus einam pajūriu į parduotuvę ar pan. O paskui nebebuvo kada – atvažiavo draugai, pakavomės lagaminus ir keliavom į kitą Australijos galą. Ten, kur internetas: a) brangus b) gerai nuo jo pailsėt c) tik McDonald’e d) nėr išvis. O idant mes su Laurium atsilikę ir dar gyvenam akmens amžiuj, kur nė vienas neturim gudrafono, tad teko interneto džiaugsmus (ir vargus!) palikt, pamiršt ir t.t. O grįžus jau buvom įpratę ir net nesinorėjo į tą nuobodžią kompiuterio dėžę žiūrėt (skleidžiu nemeilę kompiuteriui, nes lauke vėl geras oras ir mieliau eičiau bimbinėt, bet jau dabar nusimuilinus nuo darbų užsiimu beletristika…). Tai tiek tų nesąmonių, geriau apie kelionę.

Trumpai: nuo vasario 16 iki kovo 8 d. Laurius, Luka, Mantas, Martynas B., Martynas O. ir Mindaugas su dideliu kemperiu važiavo nuo Kernso (kokia man juokinga vietovardžių, apie kuriuos pripratę tik kalbėt ir dažniau minėt anglų kalba, rašyba! Smaguma!) iki Melburno. Pravažiavom 3 klimato juostas, kirtom laiko juostą, nukakom (fantastiškas žodis!) apie 4000km per keletą valandų, o paskui tą patį atstumą kratėmės kone 3 savaites.

Tai va taip.

Visi nuotykiai prasidėjo dar dieną prieš kelionę, kuomet Martynas kovojo su rykliais (oficiali versija) ir truputį nukentėjo. Melburno karališkoj ( o kaip gi kitaip?)ligoninėj jam pasakė, kad gyvens ir net vaikščios (kada nors), tad kitą dieną išskridom į Kernsą.

Lėktuve daugumą sudarė korėjiečių grupė, kurie visiškai nepaisė tvarkos ir lakstė po lėktuvą jau jam išriedėjus į pakilimo taką. Kažkas panašaus į Ryanair lėktuvą Londonas-Vilnius – panašus bardakas, tik vietoj agresyvių vyrukų su adidasais ir pan. – juokingi diedukai ir mergaitės su ipad’ais ir keistai dvokiančiais (čia ta riba, kai nori valgyt ir maisto kvapas lyg ir tampa maloniai erzinantis, bet tuo pačiu tiek neįprastas, kad imi abejot ar iš tiesų tą daiktą įmanoma valgyti) užpilamais makaronais.

Kaip gi be vaizdų pro langą? Dešinėje – diagraminiai laukai. Pakrantėj buvo galima įžiūrėt atitvertus gardelius maudynėms paplūdimiuose. Nes šiaip maudytis čia geriau nereik.

Ko gero vienintelė bent kiek padoresnė buities ir mūsų „namo” interjero nuotrauka. Martynas po kovos su rykliais buvo lėtas ir ramus, kone stacionarus, tad tapo geru fotografavimo objektu. Laurius galėtų daugiau papasakot, kuriuos paukščius lengviau fotografuoti, o kurie nuolat muistosi ir bėga iš kadro. Tai maždaug panašiai ir su žmonėm.

O čia mūsų pirmasis kempingas ir namas. Lauke +30 ar +35, beprotiška drėgmė, niekas nedžiūva. Taigi, pirmą vakarą nutarėm aplaistyt kelionės pradžią. Sutemo anksti, apie 6ą. Tad kas belieka. Matot šioje nuotraukoje betoninę terasą? Kairiausiam kampe matyt aštrus betono kampas. Taigi, jau patamsy, dar nespėjus pasiruošt vakarienės, vos atsikimšus užtarnautą (bent jau mes manėm, kad jo nusipelnėm) alų, Mantas nuslydo nuo būtent to nelemto kampo. Kai pakėlė koją apžiūrėt visi pamatėm daug kraujo. Gerai, kad buvo tamsu, ne taip baisu.
– Pleistro reikės? – paklausiau.
– Pleistras čia jau nepadės… – Atsakė Laurius patyrusia eksperto akim apžiūrėjęs Manto kulną.
Mūsų namas staiga virto greitosios pagalbos mašina (žr. pirmą iliustraciją).
Likom trise sėdėt su pakeliu čipsų ir vienintele tamsą prasklaidančia žvake. Po valandos herojai grįžo su 7 siūlėm Manto kulne. Nuėjom miegot nedrįsdami net pagalvot, kas mūsų laukia toliau, visgi 2 dienas iš eilės lankėm ligonines. Trumpai – daugiau nelaimių kelionėj, nepaisant nedidelių nudegimų saulėje, uodų ir musių sukandimų ir kondicionierinių slogų ir pan. smulkmenų, pavyko išvengti.

Kitą rytą turėjom keltis anksti. Laurius dar su tamsa išlėkė laukan su fotoaparatu rankoj medžiot paukščių. Pilnas kempingas miniatiūrinių, labai jaukių balandėlių. Prašvito per 5 minutes ir čia aš nė kiek neperdedu. Na gal truputį.

Šitie gi paukštukai – storakeliai, bent jau taip juos seniau vadino vietiniai, tad dabar neseniai grąžino senąjį pavadinimą. Dažniausiai stoviniuodavo nejudėdami, tad iš pirmo žvilgsnio galėjai pamanyt, kad jie tik dekoracijos kempinge. O pasirodo jie tiesiog vienam iš krūmynų gyvena, o naktim slampinėja tarp palapinių.

VIP’inis kempings, va taip va. Ir vienintelis, kuriame turėjom laiko lįst į baseinus ir pan.

Taigi, iš pat ryto išplaukėm laivu laimės ieškot ir nuotykių virš rifo.

Šis vėžlys nuotraukoje neatrodo toks didelis, bet paklauskit vyrukų kokio jis dydžio buvo, jie jum papasakos kaip žvejai apie laimikį.

Miniatiūrinių ryklių, deja, nesutikom, bet žuvų tai visokiausių.

Kairėj viršuj abi tos skirtingos kojos – Martyno, to kur „su rykliais kovojo”. Jei kas klaustų, kodėl mano koja irgi atrodo baisiai, tai čia saulės kremo, įdegio ir apšvietimo rezultatas, nieko žodžiu baisaus.

Miestas liko mum už nugaros. Kažkaip visgi pasisekė mum lietaus sezono metu pataikyt į tarpą tar liūčių.

Tarkim čia skruzdėlė.

Vietinis varnėnas.

Kempinge kai kurie žmonės gyvena nuolat. Viena moteris augino papūgėlę vardu Rokis (Rokio Balboa garbei).

Nepamenu, kokių paukščių tai darbas ir, deja, jau apgriuvęs, bet savu laiku būta rimto lizdelio. Tiems paukšiams tereik kokio šniūrelio kabančio ant kurio jie susisuka lizdą su nedideliu stogeliu virš įėjimo.

Vaizdas iš valgomojo (terasos kieme) per pusryčius, vos prašvitus.

Didysis Vandenyno Kelias ar Didžiojo Vandenyno Kelias

Vieną savaitgalį su mama išvažiavom prie vandenyno.

Visi miesteliai ten – skirti surfintojams.

-Kas vakarienei?
-Ta, manyčiau, iš kairės, ar abi kepam?

Iluka kažkurių vietinių kalba reiškia „prie jūros”.

Vietinės džiunglės.

Vos įžengus į miška pasitinka… drėgmė ir vėsuma. Baisoka, pagalvojom, bus netoliese nakvoti – šalta, šlapia.

Tačiau visur kitur buvo ne taip jau ir baisu. Na, apie baisumą vėliau.

Posumas ant kelmo ir labai architektūriški augalai.

Pavažiavę toliau virš kelio pamatėm eukaliptą kramsnojančią koalą. Sustojom pasigrožėt.

Labai išraiškingas gyvūnėlis.

Kažkada jau esam apsistoję šioje stovyklavietėje, vienoje iš 2 vietų abiejuose upės krantuose.

Taigi, nuėjom porą kilometrų iki jūros, kuri mūsų didžiam siaubui ošė, bangavo, visą naktį girdėjom lyg būtų prie pat, rodės atkeliaus banga ir viską užlies.

Auskaruota gražuolė.

Laurius kepa vakarienę.

Atoslūgis. Balta linija tolėliau – paukščiai.

Kitą rytą patraukėm toliau.

Čia šiek tiek nebesilaikau chronologinės tvarkos, bet tai kam ji rūpi? Išties, gerai nebent tam, kad prisimintum pats, kur buvai.

„Gyvenimas geresnis kai surfini„.

Istorija čia buvo tokia. Mes pozavom, mama fotografavo ir nematė ateinančios bangos. O mes matėm, kaip banga ateina.

Stebėtinai pasisekė, kad kojos liko sausos.

Maivomės netoli „12 apaštalų”.

Šiuose krantuose kadaise sudužo ne vienas laivas, ir visai nekeista – bangos ir ramią dieną, kaip iš mano košmarų, olos aštrios ir atgrasios, tiem keliem nelaimėliam, kuriem pavykdavo išplaukti po laivo sudužimo dar tekdavo įveikti aukštas akmenines sienas, akmenų, aštrių spygliuotų augalų, gyvačių ir velniai žino ko pilnus laukus be kelių takelių ir surasti pagalbą, žemyne, kur šimtus kilometrų gali nebūt nė ženklo civilizacijos…

Paskutinės nuotraukos iš tos kelionės lapkritį

O ryte iškeliavom į Yorke pusiasalį.

Važiavom pro mažus miestukus ir vingiuotais tuščiais keliukais. Yorke pusiasalyje vaizdas nesikeičia kokius 300 km – agrariniai laukai (augina alų. Sako, kiekvienam pietų Australijos alaus butely yra truputis šio pusiasalio). O laukinė gamta – atšiauri – nuolat pučia stiprus vėjas atnešantis druskino vandens purslus.

Kiekvienas mažas miestokas turi informacijos centrą ir kokią nors turistų atrakciją. Tarkim, gali nusifotografuot su vietiniais.

Arba su pelargonijom. Dar girdėjom, kad viskas tuose miestokuose labai brangu, ten gyvena tik turtingi žmonės, tik mum neaišku, kuom ten taip gerai – miestukai, kad ir su golfo aikštynais – pakankamai nykūs. Na gerai, gražūs paplūdimiai, bet jei miestas ne prie jūros?

Tokie štai vaizdai visą kelią.

Pusiasalio gale įvažiavom į Innes nacionalinį parką ir iškart sutikom emu ant kelio – visai prie pat.

Kažkuriuo metu asfaltas baigėsi. Jį pakeitė kažkoks druskinas žvyras. Baltas baltas. Ant jo šildėsi driežai. Šituos trumpauodegius praminėm dešrytėm.

Netoli mūsų stovyklavietės – gali išsinuomot kambariuką štai tokiam motelyje ant jūros kranto.

Čia ne vaisių tortas, čia emu š.

Vakare džiaugėmės šiluma, gurkšnojom alų pajūry kol neužpuolė musės ir uodai.

Nenorėčiau sutikt tokios gyvos plaukiojant.

Kaip kengūrai gali taip ramiai šokinėt su tokiais kiaušais? Mieste gali gaut tokių suvenyrų – raktų pakabukų. Arba alaus atidarytuvų iš kengūros letenos.

Romantikas gurmanas. Vakare su žmona vaikštinėjo pajūru, paskui abu vakarienei valgė austres.

Kitas nuomojamas namukas. Sako idealus medaus mėnesiui. Aplink tik nedidelė stovyklavietė, netoliese žavus paplūdims, o šiaip visiška ramybė ir tuštuma. Patogumai minimalūs – yr lietaus vandens konteineris, bet Australijoj perspėja, kad jie gali būt ir tušti.

Viena iš daugybės salų.

Vandenyno mėlynumas kaip netikras.

Mergos laksto pajūry. Kažkaip primena 90-ųjų video klipus ar „Burda moden” žurnalą.

Aplankėm istorinio miestuko liekanas. Ten iš ežero kasė gipsą. Vienu metu miestelis klestėjo, bet jame nebuvo viešbučio. Visgi visus atvykėlius priimdavo berods inžinieriaus šeima gyvenusi dideliame name. Kažkuriais metais svečių knygoje pasirašė gal 500 žmonių. Inžinieriaus žmona garsėjo svetingumu, o žmonės atvykdavo net iš kito Australijos galo. Dabar tą namą gali išsinuomoti kaip vasarnamį. Mieste veikė mokykla, buvo salė.
Stende nuotraukoje rašoma: „Šokiai salėje visada buvo populiarūs. Vietinių šokių apranga – oficiali. Vyrai be kaklaraiščio nebuvo įleidžiami, moterys mūvėjo pirštinaites. Alkoholis šiuose renginiuose buvo draudžiamas.”

Sudužusio laivo liekanos. Dar prieš kokius 50 metų matėsi laivo forma, dabar nekas telikę.

Vaizdai nuo skardžio.

Ženklai nieko gero nežada. O ir vėjas – siaubingas.

nuotraukos apie muses. Ir apie skuzdėles.

Ir apie lapes.

Kažkada jau džiaugėmės sutikę retą paukštį – sėjiką.

Jis laksto juokingai ir greitai.

Didelis lizdas ant stulpo. Įdomu kieno. Pajūry viskas išblukę.

Praleidę pusiasalyje pora dienų traukėm namo. Skulptūros prie kelio.

Grįžę dar tą patį vakarą nusivežėm redai St. Kildos parodyti.

Šį sykį sutikom krabokų.

Ne tik paukščių.

Prisipozavom kaip reikiant. Tuom mūsų kelionė ir baigėsi.

Atostogos. 10 diena. Mount Remarkable Nacionalinis Parkas (Flinders Ranges)

Taigi, gyvenom savo prabangiąjam kempinge su geriamu vandeniu ir šiltais dušais ir pan.

Ryte atsikėlę patraukėm vienu trumpesnių pažintinių taku (4km į kalną, 4 atgal. Kiti takai grčsino 20 km ir pan. Žodžiu, kur jau reik su nakvyne eit.) Pakeliui sutikom miniatiūrinių karvelių.

Tai kur tas skirtumas tarp karvelio ir balandžio?

Tako pabaigoj prisėdom ant raudonų akmenų. Mus patikrino kažkoks driežokas.

Ir žiogas. Reikėjo matyt kiek džiaugsmo jis sukėlė Redai, šitas apsimetėlis vaidinantis šakalį.

Auksinis švilpikas (angl. Golden Whistler, lot. Pachycephala pectoralis) ir Pilkasis mėsininkas (angl. Grey Butcherbird, lot. Cracticus torquatus).

Sako kai kurie medžiai toliau sėkmningai gyvuoja, net išdeginus jų vidų, bet ko gero ne šitas. Dar kely sutikom mažą kengūriuką.

Kaip paukštis iš dinozaurų laikų.

Mažasis Vilis gynė lizdą ar šiaip teritoriją, o varna išsižiojus, nes karšta.

Popiet pakilo karštis, palikom Redą pokaituko ir išėjom paslankiot asfaltu prie  stovyklavietės – ten šildytis mėgsta visokie padarai.

Ir ne veltui. Milžiniškas driežas skuodė nuo mūsų. Bet jei tik jis būtų parodęs bent kiek dėmesio ar staigių judesių, jaučiu, mes būtųmėm nešę kudašių kaip turi būt!

Apėję ratuką grįžtam ketindami pasigirt savo sutiktu eksponatu Redai. Taigi, pareinam, o Reda sėdi ir žiūri į mus didelėm akim. Sako, ką aš čia mačiau!

Pasirodo toks pats žvėris veržėsi į palapinę, o paskui pasibaidęs užsiropštė į medį.

Padaras.

Paskui tą dieną lijo, o mažos spalvotos karietaitės turškėsi baloje. Vakare duše vėl sutikom kregždę.

Paskutinėje nuotraukoje Laurius rodo kiek musių mėgino nemokamai keliauti ant Lauriaus peties.