Į Peru skridom ilgai ir nuobodžiai: Melburnas-Sidnėjus-Santjago-Lima. (Ilgiausias skrydis – 13 val. ) Sidnėjaus oro uoste matėm išbarstytus lamaminus ir tikėjomės, kad ne mūsų, Santjago oro uoste Starbucks sugalvojom kaip ispaniškai užsisakyt arbatos, bet matyt kažkur suklydom nes gavom suskystinto cukraus su prieskoniais – baisaus saldumo gėralą. Limoj pasigavom brangiausią taxi ir tam dar paklaidžiojus smarkiai permokėjom ir palikom arbatpinigių daugiau nei kelionė verta ir trūkom miegot anksti. Ryte skridom į Iquitos – miestą džiunglėse. Pusiaukelėj lėktuvas nusileido paimt kitų keleivių ir pasipildyt kuro. Daug žmonių keliavo su ryšuliais, tarkim kartoninėm dėžėm ar gariūnmaišiais suvyniotais į celofaną. Tarp Iquitos ir šio miesto – 45min. lėktuvu arba… 3 dienos laivu.
Taigi, Iquitos kaimas, karštis, tvankuma, beprotiškas eismas (Limoj mum sakė, kad tik Limoj visi išprotėję, bet ir čia ne prasčiau, tik transporto priemonės kitos), viskas kaip turi būt. Ir patekt čia – tik lėktuvu ar laivu, kelių nėra. Paskui sužinojau, kad tas kaimas – Vilniaus dydžio.
Basanavičiaus gatvė – turistinis centro kampelis. Vienoj pusėj – kelios brangios kavinės su amerikietiškais pusryčiais ir europietiškais gėrimais turistams ir hosteliai, kitoj pusėj – Amazonė ar koks jos intakas, užliejamos pievos ir trobelės su basais vaikais ir visu garsu grojančia muzika.
Geležinis namas – sakoma, kad paties Eifelio projektuotas, bet nebūtinai, na gi reik miestui kažkuom didžiuotis. O daugiau ten architektūrinių stebuklų kaip ir nebuvo, keli dailiom, rankom išpieštom plytelėm puošti fasadai, pagrindinė aiškštė su bankais ir vaistinėm, parduotuvių nematyti, vandens (vėl įvertinu, kaip gerai gyvenam, kai vanduo iš krano be salmonelių, amebų, dizinterijų ir pan. bėga)pėdinom iki kažkurio hostelio.
Gražiausias pastatas priklausė kažkokiam praeities baronui prekiavusiam kaučiuku.
Čia vaizdas iš hostelio kai buvo keliai uždaryti. Nes šiaip visą naktį – nenutrūkstantis eismas, pypsenimas, rėkimas, muzika ir kaimynų televizorius, ausų kamštukai iš oro uosto kiosko nuo pat kelionės pradžios tapo mano gerais draugais.
Tas mėlynas pastatas fone – vienintelis tikrai aukštas pastatas, ir tas apleistas.
Čia ta pati promenada/Laisvės alėja, dieną vaikai turėklus guašu nuspalvino, vakare grojo gatvės muzikantai ir kitokie artistai, kažkas mušėsi, šunų pulkai palaidi lakstė,minios vietinių ir keletas turistų, o mum po kelionės vis dar diena su naktim susimaišius.
Kitą rytą mūsų gidas mus susirinko ir išsivežė į džiungles. Užsisakėm kažkokį turą upe, ne tokia turistine, tiesą sakant, neturėjau jokio supratimo, nei kokiu laivu plauksim, nei ką.
Taigi, laivas. Mes jame buvom vieninteliai keleiviai – it kokie karaliai. Ir dar trys įgulos nariai – mūsų gidas, vienintelis šnekantis angliškai, laivo šefas – virėja ir kapitonas.
Salotų ir apskritai maisto kasdien gaudavom po kibirą, kapitonas užmatydavo kiekvieną paukštį ir priplaukdavo arčiau, vakarais mum sumontuodavo „miegamąjį” – princesės lovą su baldakimu.
Namai. Įplaukėm į saugomą nacionalinį parką, sako tas parkas – Šveicarijos didumo. deja, kur tik ne parkas – džiunglės kertamos.
Žygis į džiungles. Po pusvalandžio, taip ir nepribridus ežerėlio teko staigiai suktis – vietiniai prognozavo lietų. Vos spėjom pasiekt laivą, prasidėjo tropinė liūtis. Mums – šiokia tokia atgaiva, vietiniams – šalta.
Ką tik Laurius pateikė statistiką. Peru surinko 132 rūšių paukščių nuotraukų. O dar kiek jų nepateko į kadrą.
Ėjom pasivaikščiot pro vietinius kaimelius ir miškus, sutikom visokių padarų. Mano pirštas – maždaug 9cm. Galit primest kokio dydžio šitas žvėris. O tvanku ir karšta, o mes su botais iki kelių, apsimutūriavę nuo uodų ir moškių. Paskui upėj ir išsimaudėm, tik negaivino visai – šiltas vanduo.
Ar šitas.
Kaimokas džiunglėse, čia maždaug pusė jo matosi.
O čia gi mums labai pasisekė, kaip supratau ne dažnai tenka sutikt laukinį tinginį. Taip , tas kleckas medyje – tinginys. Kapitonas užmatė iš už kilometro ar kiek (gerus žiūronus turėjo).
Transportas…
… ir laikini namai.
Taip ir keliavom laivu, prieš srovę su sustojimais porą dienų, atgal – per pusdienį.
Vietiniai Iquitos valakampiai. Artėjant prie miesto mūsų įgula prilipo prie radijo. Klausėsi kažkokių debatų, dėl pardavimo naftos kasyklos užsieniečiams. Visas miestas ėjo palaikyt kažkokią džiunglių bendruomenę, kurios teritorijoj ir galėjo prasidėt kasimas, prasidėjo protestai.
Rožinis Amazonės delfinas.
Šefė, gidas, dramblys ir kapitonas.
Mus parplukdė į kitą uostą, arčiau centro, kad tik galėtume gaut bent kokį taksi. Grįžom tuščiom gatvėm. Visur šiukšlės, langai ir durys uždarytos, grotos užrakintos, niekas nedirba, kai kur – pilna kareivių. Sutemus mum nerekomendavo niekur eit, bet ir nebuvo kur.
Ryte sutikom taksistą, kuris mus ėmė ragint skubėt į oro uostą, kol neprasidėjo riaušės vėl. Vieni sakė, kad ai čia nieko, kiti – panikavo. Kažkas rekomendavo į oro uostą lėkt iš vakaro, bet likom nakvot hostelyje. Taigi, tas taksistas mus paskubino, sulipom ir šalutinėm gatvėm spaudėm iki oro uosto, kur užsiprašė bent 5 kartus daugiau pinigų, bet visi skubėjo, oro uostą saugojo kareiviai ir riaušių poolicija, tad kas beliko. Oro uoste sutikti amerikiečiai pasakojo gavę ašarinių dujų. Bet viskas neatrodė taip dramatiškai, kaip visi gąsdino, ir panašu, kad jie ten pripratę. Oro uoste mus patikrino standartiškai, o vietinius visus kratė kelis kartus.
Kitos dienos laikraštis Limoj.
Ir pabaigai – oro uosto siena.
