Nuotykiai aukštyn kojom
Ką čia beparašysi. Melburno gatvės, skersgatviai pilni visokiausių gatvės meno formų. Norėjau pridėt „ir kiemai”, bet susivokiau, kad galbūt tų kiemų čia nelabai yra, bent ne tokių kaip mes pratę Europoj. Netikėtas pastebėjimas man pačiai. Yra kiemų, bet jie visiškai kitokie.
Vieną dieną mūsų draugas Saulius ir jo šeima nusivežė mus į kalvas. Ten aplankėm laukinės gamtos parką.
Pažiūrėjom paukščių pasirodymą, kur jie demonstravo visokius triukus. Erelis bando sudaužyti kiaušinį akmeniu.
Tai vienas didžiausių erelių pasaulyje. Paukštis naudoja akmenį, kad sudaužytų kiaušinį. Gudru, ar ne?
Vėliau aplankėme mažą miestelį kalvose.
Puškuojantis Bilis (Puffing Billy) – tai istorinis traukinys važinėjantis po kalvas. Kada nors ir mums reikės jį išbandyti.
Dar vien dienos išvyka iš Melburno – Point Cook. Apsupta nejaukių piremesčių ir plynų laukų vieta. Bet pravažiavus neįdomius rajonus papuoli į pelkėtą vietovę su ereliais, sakalais ir garniais. Tačiau jie nemėgsta būti fotografuojami. Nuotraukoje viršuje – kažkieno pusryčių liekanos.
Mes ėjom, ir ėjom, ir ėjom, kol pakliuvom į vabalų ir musių debesį. Kuo toliau ėjom, tuo jų daugėjo, kol galiausiai pasiekm jūrą, kur jau galėjom atsikvėpt.
Vabalus pakeitė paukščiai. Laurius sėlina.
Rudakaklis bėgikas ilsis saulutėje.
Kai kas juos pabaidė. Paukščiai apskrido didelį ratą ir vėl grįžo. Ši nuotrauka labai panaši į nuotrauką, kuri buvo knygoje apie paukščius, kurią turėjo mano senelis.
Kadais buvo žuvis.
Šią gražuolę sutikom laukuose. Ji bėgiojo ratais. Tuo tarpu ožys tik smalsiai žiūrėjo į mus.
Kokia šukuosena!
Pakeliui namo užsukom į Williamstown – Melburno priemiestis prie jūros su vaizdu į miestą.
Mes net matėm savo namą St Kildoj.
Pabaigai- pilnatis St Kildoj.
Vienas mėgstamiausių dalykų čia – apsilankymai įdomiose, neįtikėtinose, paslėptose, stebuklingose, tiesiog jaukiose vietose. Knygynuose su katinais. Užkandinėse su suši burgeriais.
Tokias kėdutes ir mes kadaise turėjom.
Stebuklinga optinių žaislų, popierinių Viktorijos laikų stebuklų ir marionečių parduotuvėlė.
Didžioji dalis šių nuotraukų darytos mano mamos. Buvo smagu kartu vaikštinėti ir atrasti miestą.
Parduotuvėlės šeimininkas su sege (dekupažininkai ir veltinininkai su karoliukais siuvinėtom segėm, laikykitės!) kuri varto akis.
„Čia pakils mėnulis, čia jungsim apšvietimą”
Kiti gyventojai.
Kiekvieną kart praeidama stebiu Betmeną – jis būna vis kitur, užsiėmęs.
Palmė laiptinėje.
Netikėti personažai netikėtose vietose.
Miniatiūrinis gėlių parduotuvės sodas.
Dizaineriškų smulkmenų parduotuvėlė garaže.
Balandžių kova (ar meilė?) skersgatvyje. Kitas knygynas su katinais kitam garaže. Gero šrifto „99”.
Vėlgi neįtikėtina vitrina tarsi iš praeities.
Ėjau vieną popietę iki parduotuvės ir nutariau apsukt ratuką per rajoną, nufotografuot keletą Art Deco pastatų, kažkada žadėtų Giedrei, juolab, kad rudenėja, saulė žemiau ir šviesa minkštėja, nes na vasarą kažką dieną nufotografuot tai gaidys…
Baseinas, spa ir kitas gėris. Seniau čia buvo kurortas, tad jie aptverdavo gabaliuką jūros, tai ir buvo vietinės maudyklos.
Kaip seniau čia buvo.
Australai turi pomėgį griaut pasidėvėjusius pastatus, net jei jie turi išliekamąją vertę, bet šitam namukui šiaip ne taip pavyko to išvengt.
Dar keletas pastatų žiūrinčių į jūrą.
Apie šitą galit pasiskaityt čia.
Viena rimčiausių profesijų Australijoje yra plytelių susidėvėjimo tikrintojas – tai žmogus, kuris, kai nieks nemato ateina ir sudeda kryžiukus ant įskilusių plytelių.
Taigi, darbo diena prie jūros. Pilna žmonių besidžiaugiančių bobų vasara.
Prieš gerus kelis mėnesius patekom į kroatų kultūros šventę. Grojo kažkokia kroatų roko grupė, kelios tetos šoko… Kiti stovėjo eilėse prie maisto.
O dabar mūsų rajone prie jūros žmonės šoko lindyhop’ą. St. (ar šv.?) Kildos festivalis.
