Čia yra tokia gatvė. Kaip Kauno Laisvės alėja – pėsčiųjų takas su parduotuvėm. Jei ateini čia prieš šešias vakaro, gali stebėt, kaip per 10 minučių iš judrios ir gyvos gatvės viskas virsta vaiduoklių miestu. Bet tik ne penktadienį. Tada visi eina apsipirkt iki 9 ar net 10. Būtent tuomet išlenda ir kažkokie veikėjai. Jų vadas pasistato taburetę, užsilipa ir ima rėkt, sakyčiau kone ekstremistines religines tiesas, kad netinkintys, homoseksualai (ir dar ilgas juodas sąrašas nusidėjėlių) degs pragare. Jėzus nekenčia tų ir anų. Musulmonai yra nešvarūs. Rėkia net užkimdamas, jo draugai/kolegos suka ratus su plakatais, kartais koks vienas kitas atsiskiria ir eina sau pasirėkaudamas, kai kurie užsipuola praeivius. Dėl dažno žodžio „nekęsti” vartojimo šį reiškinį praminė neapykantos kalba.
Todėl kažkokia grupelė miestiečių vieną dieną neapsikentė ir susiorganizavo „taikos paradą” ar kažką panašaus. Gauja pacifistų sustoja netoli tų nekentėjų ir tiesiog kelią triukšmą: dainuoja, švilpia, trypia, pypsi dviračiais, muša būgnelius. Kai kurie jų plakatai apie meilę ir taiką, išpaišyti širdutėmis. Kiti piktesni, adresuoti tiems nekentėjams. Prie jų prisijungia gauja paauglių, kuriems bile parėkt. Krišnos draugai kažką šoka. Mergina išsipaišius blizgučiais sėdi ant suoliuko su nutrintu A ketvirtuku, kur rožiniu rašikliu iškeverzota: „Man patinka blizgučiai, ar tai blogai?…” Šalia kažkas bando kalbėt telefonu. Kažkas valgo sumuštinį. Policininkai atsirėmę į tvorą stebi šitą erzelį. Jų veiduose – visiška ramybė sumišusi su abejingumu. Trūksta tik kokių žodžio laisvės atstovų. Žodžiu cirkas už dyką. Kažkas fotografuoja, kažkas juokiasi. Kažkas vėlgi bando kalbėt telefonu. Nueiname toliau. Gatvės muzikantas bando užsidirbt grodamas lyriškas dainas. Dar už kelių žingsnių dėdė vaikšto pats sau vienas ir rėkia, ir man visai nebeaišku, kurią pusę jis palaiko…
