Autorius: luka

Atostogos. 9 diena. Mount Remarkable Nacionalinis Parkas (Flinders Ranges)

Pailsėję namie išvažiavom šiaurėn, į Flinders Ranges. Tai labai didelė teritorija ir mes matėm tik patį pakraštį, bet vis šis tas.

Redos dideliam džiaugsmui ant kelio sutikom kiaušinius bededančią žiogę. Ir kaip ji išrausia duobę tokioje kietoje žemėje?

Labai jaukūs paukšteliai – baltantakiai plepiai (lot. Pomatostomus superciliosus) – visada trinasi gaujomis ir skleidžia juokingus garsus.

Ne, čia ne tie patys agresyvūs Australijos paukščiai, kuriuos sutinkam visur mieste, o jų giminaičiai – geltonkaklės manorinos (lot. Manorina flavigula).

Ženklas „Atsargiai, galūnės gali kristi”.

Nesu kengūrų ekspertė, bet man rods čia dvi skirtingos rūšys.

Šventasis tulžys (lot. Todiramphus sanctus).

O vakare ėjau į dušą ir praeidama kabiną net krūptelėjau, sekundę pamaniau, kad čia milžiniškas naktinis drugys. Bet gi čia sveiki atvykę kregždė (Welcome swallow). Tiksliau būtų – užimta kregždė. Panašu, kad ji čia kasnakt nakvoja.

Kelionė: Adelaidė – Melburnas. 6-a diena.

Susirinkę šmutkes keliaujam toliau.

Lyg tyčia – dieną, kai reik išvažiuot – saulė šviečia.

Mūsų hostelis su nuolat tuščiu baru pirmam aukšte. Bariukas, kaip Australijai visai jaukus pasitaikė. Kaskart einant per jį į hostelį padavėjai nužvelgdavo su viltim – gal kas sustos, prisės…

Štai mes dar Melburne. O štai jau kaži kur. (Na, gerai, tarp tų nuotraukų – keli šimtai kilometrų).

Pravažiavom milžinišką koalą, saugančią mažą parduotuvėlę, užkandinę, mini žvėryną ir kažkokį turistų centrą. Nors kelias jungia du nemažus miestus – nepanašu, kad čia lankytųsi minios žmonių. Viskas sena ir kiek apleista, įskaitant ir patį pardavėją.

Popiet, gal net vakarop pasiekėm tikslą – Little Dessert Park. Įsirengę stovyklavietę (be mūsų didelėje teritorijoje dar gyveno pagyvenusi pora su kemperiu, jie nuėjo anksti miegot, o kai ryte atsikėlėm – jų jau nebuvo) blūdijom po pievas.

Stebėjom kengūras.

Visokius paukščius.

Muses.

Mažus paukščius.

Ir didelius.

O paskui virėm vakarienę. Kai neturi konservų atidarytuvo tenka improvizuoti. Ko gero tai dar labiau netradiciniai atidarymo įrankiai – plaktukas langui daužt ir kaltukas medžio raižiniams gamint.

Mūsų gyvenamasis kvartalas.

Mama paklaikusiom raudonom akim ir nuolat valgyt reikalaujantis mažas.

Ar minėjau, kad lėkėm aukštyn, į šiaurę tik dėl to, kad labai jau šalta prie vandenyno buvo? Nusprendėm, kad dykumynuose bus šilčiau. Ir tikrai, dieną švietė saulė. Vakare vėso, tad sulindę į palapinę tyrinėjom nuotraukas. O tada ir prasidėjo. Kažkas krebždėjo aplink. Traškėjo sausi lapai. Prie pat palapinės. Tada, kažkas didelio praėjo pro pat mus. Tyliai tyliai ir atsargiai. Išgirdom emu balsą (toks duslus lyg būgno garsas).

Tada išėjom laukan pasidžiaugti žvaigždėtu dangum. Sudedu visas nuotraukas, nes reik jas plačiam pasauliui parodyti.

Kas kokią aurą turi.

Padarų kova.

Mūsų ratai.

Luka įkūnija keletą gyvių.

Reda ir jos įsivaizduojamas draugas.

Laurius stumiasi dviratį.

Reda ant bangos.

Luka puikuojasi princesės suknele.

Kelionė: Adelaidė – Melburnas. 5 diena.

Pirmą dieną Melburne buvom pasiųsti laaaabai toli (į kitą pasaulio galą).
„Go back to your fuckin’ country”(čiuožkit į savo suknistą šalį) – šaukė mum vietinis valkatėlė. Kadangi nereagavom, bandė rėkt kažką ispaniškai. Kažkas naujo -iki šiol su mumis žmonės kalbėdavo tik vokiškai 😀

Ryte žvalūs ir gražūs, švarūs taipogi ir išsimiegoję anksčiausiai (ot durniai) patraukėm Melburno užkariaut.

Mūsų hostelio skalbykla – tiesiog ant laiptų. Batman’o gatvė.

Ir darbo diena prasidėjo (na gerai, ji prasidėjo turbūt daugybę valandų iki mum atsikeliant). Žingsniavom pusryčių ir kavos ieškot.

Miestas pro hostelio langą žadėjo daug.

Žinoma, nežiūrint į kitą pusę.

Taigi, nusibeldėm į kavinukių ir parduotuvėlių rajoną. Žavios vitrinos, apnerti medžiai… Ėmė lyti. Tada ir paaiškėjo esminė klaida – niekas nedirba iki 12. Turėjom nuo lietaus slėptis abejotinos mados parduotuvėje ir laukt kol tingūs padavėjai atvers duris. Rodos jau užuodėm išsvajotus pusryčius.

Belaukdami fotografavom uždarytų galerijų ir parduotuvių vitrinas. Keista, ar ne? Adelaidėj visi dirba nuo ankstybių, ir užsidaro 5ą. O dar sako, kad Adelaidiečiai labiausiai atsipūtę. Pamiegokit!

Argi nepanašu į Camden Town’ą Londone?

Vitrinų gyventojai.

Šitas šunėkas pakerėjo mumis savo žavesiu!

Laurius stebi matyt kokią potencialią pusryčių vietą.

Na gerai jau, gerai, gavom pusryčius. Tai lijo, tai nustodavo. Išlįsdavo saulė. Viskas išdžiūdavo. Ir vėl. Tyrinėjom vitrinas ir parduotuvėles.

Tiesą sakant, Melburnas paliko ganėtinai žalio miesto įspūdį.

Gal dėl to lietaus čia viskas taip žaliuoja.

Mėginom kažkokį rytietišką… kažką.

Vietinis China Town. Prisipažinsiu, Adelaidėj tas man labiau patinka. Nors daug mažesnis. Melburne šiaip ar taip viskas labiau pritaikyta turistams.

Pasivaikščioję mieste, žinoma nukeliavom į botanikos sodą!

Kokios akys!

Iš ties tai vietinis pikčiurna.

Palikom Redą gėlyne…

Labai išdidi vištelė.

Ir labai juokingi jos vaikai.

Kelionė: Adelaidė – Melburnas. 4 diena.

Taigi. Atėjo dar vienas vėsus rytas. Blyn, o kaip naktį buvo baisu į tualetą eit! Apsistojome nemokamoj aikštelėj pilnoje žmonių su baidarėm. Su penkiolikavietėm palapinėm, kuriose turbūt net vaikų darželį įrengė. Žodžiu, miestelis beveik. Ir čia buvo biotualetas. Gan švarus, net su popierium. Bet… Tiek vorų vienoj vietoj neteko matyt.

O ryte apėjom apylinkes. Sutikom tris kukabaras, kurios reikalavo iš stovyklautojų maisto. Gavusi žalios mėsos gabalą kukabara įsitaiso medyje ir skleisdama juokingus garsus tą mėsą žudo – krato ir tranko į medį. Ir tik tada praryja.

Kukabaros dažnai suka lizdą tryse – tėvai ir vyresnis vaikas padeda augint mažą.

Nakvojom šiokiam tokiam slėnyje, užuovėjoje nuo jūros, paupy, kur mum sukando muselės (jei kas manot, kad uodai yra baisu, tai nė velnio! Tos bjaurybės mažos mažos, o nugraužia odos, po kelių dienų iškyla pūslelės, baisuma, bet užvis baisiausias niežulys. Brrr.).

Itin australiškas vaizdelis.

Rozela. Adelaidėj šitokios pat rozelos būna švelniai oranžinės, o va link Melburno – raudonos!

Žodžiu susipakavom ir patraukėm toliau. Australai mėgsta žirgus, todėl reik atskiro ženklo.

Štai kaip reikia keliaut.

Australija!

Kelias palei jūrą ėjo.

Pro nedidelius kurortinius banglentininkų miestukus.

Stabtelėjom pasivaikščiot viename jų.

Įspėjimas kavinėje, maždaug nepalikit vaikų be priežiūros („Neprižiūrėti vaikai gaus espresso ir šuniuką”).

Laurius laukia kol išpaus sultis.

Iš tiesų važiuojant jaučiasi, kad Viktorijos valstijoj daugiau turistų. Net iš ženklų nuolat primenančių, kuria puse važiuoti.

Neramino tik oras – vis dar vėsu ir lyja.

Ir staiga mes jau Melburne. Šiaip ne taip pasiparkavę mašiną išeinam ieškot nakvynės, ją randam per 5ias minutes, nesvarbu, kad miestas pilnas žmonių, vyksta žirgų lenktynės, netgi ne darbo diena. Gatves užplūdo aukštakulniuotos skrybėliuotos damos.

Palyginus su Adelaide daug judriau, visur minios žmonių, suvoki, kad esi didmiestyje.

Tiesiog čia visko daugiau. Ir kažkuom primena Londoną.

 

Vietiniai kontrastai – seno, naujo, nugriauto ir statomo, didelio ir mažo.

Australijoje kažkaip staigiau sutemsta. Lenko būtikas.

Miestas ištuštėjo (visi sulindo į barus). Tiek girtų basų damų ne kasdien pamatysi (Australės! Susiimkit!)

Radom lange.

Prablūdiję po miestą nukeliavom į savo hostelį.

Kur mūsų pagaliau laukė šilta naktis!

Kelionė: Adelaidė – Melburnas. 2-a diena.

Taigi. Kelionės memuarus sudalinom dienomis, gal taip lengviau patiems nepasimest, nors kai pagalvoji, koks skirtumas, kurią dieną kas vyko. Bet kokiu atveju, pirma naktis kelyje pasitaikė… šaltoka (tada naivuoliai nė neįtarėm, kad tai tik gėlytės palyginus).

Ne tik mum šaltas rytas pasitaikė. Avocetės vėsta.

Visad norėjau nusifotografuoti prie milžiniškų padarų ir panašių dalykų. Kaip filmuose apie Ameriką. Važiavom, ir vos pamatę šį omarą, visi trys ėmėm spiegt: stojam! Gerai, Laurius nespiegė, bet stabdžiai cypė. Suvenyrinė nuotrauka.

Stojom ir prie mažesnių padarų.

Vienas batman’as (žmogus, kuris tyrinėja šikšnosparnius) mum pasakojo apie Naracoorte olas. Nutarėm užsukt. Pravažiavom eilę nedidelių, vienodų miestukų, kurių pradžioje mus pasitiko ženklai „Tvarkingiausias Australijos miestelis 1993” ir pan. Nė gyvos dvasios. Nėr žmonių – nėr ir kam šiukšlint, matyt todėl ir tvarkinga iki šiol. Australijoj dažnai pasijunti labai vienišas. O gal tiksliau būtų sakyt – vienas. Keliuose nedaug automobilių. Miesteliai tušti. Pažintiniuose takuose, net populiariausiuose, ir tai nedaug žmonių. Tiesiog. Čia mažai gyventojų. Ir jie sėdi namie ir žiūri tv (vienintelis logiškas paaiškinimas, kur dingsta žmonės).
Taigi, Naracoorte. Požeminiuose urvuose gyvena šikšnosparniai. Šalia muziejus apie čia rastas fosilijas. Seniai seniai čia gyveno padarai. Dideli. Labai dideli. Su Reda maivomės prie natūralaus dydžio priešistorinio vombato skulptūros. Na ir sutvėrimas!

Muziejuje išbandėm mokslininkų dalią. Lindom urvu skirtu turistams. Smagu, bet kažkaip vistiek siaubingai klaustrofobiška.

Stilizuotas pirmykštis žvėris (ar tik žmonės buvo primykščiai?).

Pliušinė koalkengūrė ir sijonuotasis plokščianagis.

Olose. Turėtų būti gera pasislėpt karštą vasaros dieną.

Vis dar nekaršta, nors pasitraukėm nuo vėjuoto pajūrio. Net medlesys susisukęs.

Šito garnelio Laurius neturėjo savo kolekcijoj. Stabtelėjom. Tie ir temačiau visus tris – Redą, Laurių ir garnį.

Galiausiai pasiekėm Mount Gambier miestelį. Jo pakrašty – didelis kalnas. Kalno viršuje – duobė. Duobėje – vanduo. Visas žydras žydras. Kraterinės kilmės ežeras. Kažkada būta ugnikalnio, bet kartu pafantazuot, kad gal čia krateris, kurį išmušė koks meteoritas.

Žydrynė. Įsikūrėm normaliam kempinge. Su dušais ir net virtuvėle (kurioje sėdėjom visą vakarą, nes ten šilčiau). Miegojom po medžiu pilnu rožinių kakadu. Paryčiais pradėjo dainuot kažkoks labai linksmas paukštukas. O paskui ėmė rėkt varnos. Jų balsai primena neišauklėtų vaikų verksmą arba avių bliovimą.