12 DIENA. KETVIRTADIENIS
Nuo Cusco iki Puerto Maldonado važiavom visą dieną, leidomės iš 4600+ metrų iki pat apačios.
Vaikinas ir mergina, tarp jų – uošvė 🙂
Niežti kojas sugeltas moškių. Nakvojom 8 viečiam kambary po uodų tinkleliais.
13 DIENA. PENKTADIENIS.
Iš ryto sulaukėm vėluojančio gido (1 minutė peruvietiškai reiškia bent dvi. Mañana.). Ėjom iki uosto ir plaukėm upe iki rezervato, kur pėdinom porą kilų per džiungles iki ežero. Medžiuose sutikom bezdžionių.
Urvuose – tarantulų (kyšojo tokios letenos, it žmogaus pirštai), prakaitas žlaiugė toj drėgmėj. Deja, anakondų, kaimanų bei dvimetrinių ūdrų nepavyko rast.
Su visa grupe susitalpine medinėj valtelėj apiplaukėm ežerą, gavom valgy, išsimaudyt , palikę keletą turistų iš grupės džiungėse nakvot, grįžom tuo pat keliu, kur vakarėjant sutikom daug driežų ir paukščių.
Ežero vanduo net negaivino – otks šiltas. Vakare apsikuitėm, išsiskalbėm išgėrėm Pisco sour ir vos spėjom prieš liūtį pargrįžt.
14 D.
Pt. Maldonado -Puno, 611 km.
Visą naktį pliaupė. Vis da pliaupia, net darosi vėsu. Išvažiavo ir ilgai mynėm per džiunglių kaimus lietuje. Kelias ištuštėjęs, gal dėl oro. Prieš tai prasilenkinėjom su motociklais vežančiais iki 4 žmonių. Lietus liovėsi tik pasiekus kalnus.
Palikdami Puerto Maldonado turėjo pusę bako degalų, bus dar, sakėm. Nebuvo. Paskutinė viltis – kažkoks kaimas. O jame radom degalinę ir ta – namo viduje. Pardavėjas išvadino Laurių Bon Joviu (su J, ne Bon Džioviu). Gavę motorolerių kuro, mynėm toliau.
Vestuvių metinės 😛
Keliai užmiestyje puikūs. Bet ne mieste. Julianoj (praminėj Chulianka) pagrindinis kelias (nuotraukoje) – duobės purvas dulkės, galiausiai ir tas pradingsta ir tenka apybaisė, gatvėm ieškot kelio. Šiaip ne taip pasiekėm Puno, išsirinkom viešbutuką ir jame buvom vieninteliai. Kalnų liga pasiglemžė dar vieną auką. Likę svaigdami šlamštėm sriubą – sveikatai pataisyti.
15 DIENA.
Puno.
Šiek tiek dūstam nuo aukščio, bet nieko, nuėjom iki Titikakos ežero, plaukėm iki dirbtinės salos, nedidelė, pora trobų, suvenyrai, daugiau nieko. Plaukėm iki sekančios – ne geriau 😀
Kioskas.
Marčius rado žmoną, sakė ji rūpinsis juom, apmegs.
Vakare dviese nuėjom iki ežero ir sutikom Lauriui daug paukščių.
Peruvinis avataras.
16 DIENA. PUNO -CHIVAY.
Jei atvirai, tai pavadinimus rašiau kaip girdėjau, klaidos netaisytos.
Kirtom aukščiausią perėją -4910m. Numynėm iki Colca kanjono, bet tik vieną kondorą sutikom. Matėm garuojantį ugnikalnį.
Kanjonas.
17 DIENA. Nuvažiavom vėl žvyrkeliu iki Colcos. Jau 7ą ryto užsiėmėm vietas ir laukėm. Po valandos ėmė rinktis autobusai su daugybe turistų. O tada pasirodė ir kondorai.
Maudėmės karštuose baseinuose.
18 DIENA. CHIVAY – NASCA pro AREQUIPA. Visa diena (+- 12 val) kelyje + 3 val mieste. Arequipa – ganėtinai gražus miestas. Valgėm kavinėj su mažiausiu tuliku, kokiam teko būt. Nežinau, kaip tilpau. Tualetai dažnai neužsidaro, unitazai žemi (pagal žmones). Kažkur džiunglėse stabtelėjom užeit į nakvynės namų skirtų vietiniams vairuotojams, ne turistams tualetą. Kartoninės pertvaros, už jų matyt hamakai ar lovos. Kieme bobutė mala mėsa, aplink sukiojasi katinai ir grifai tolėliau.
Machu pikchu nėr kondorų, nors atvirukas sako kitaip, ir tikras „atvirukas” nufotografuotas Colcoj.
19 DIENA. NASCA – PARACAS.
Nascoj nakvojom tam pačiam hostelyje, kur kelionės pradžioj. Ispaniškai (!) paprašiau kaimyno patildyt televizorių 2ą nakties, nes langai – be stiklų.
Inca kola – toks gėrimas, vietinis „tarchūnas”.
20 diena. PARACAS – LIMA.
Čia mano dienoraštis ir baigėsi.
Paracas – pajūrio kurortas su nacionaliniu parku dykumoje ir pelikanais. Vieni važinėjo keturračiais, kiti ėjo paukščių medžiot.
„Mad Max”
Kitą dieną grįžom į Limą. Tai tiek.
