Šitoks vaizdas pro langą mus džiugino porą metų, bet ne dėl jo pamėgotm St.Kildos rajoną.
Kaip kažkas sakė, lietuviai jaučia ypatingą nostalgiją jūrai, todėl pasitaikius progai daugelis negali atsispirt galimybei bent kurį laiką pagyvent pajūry. Galbūt todėl čia mūsų, gan šviežiai susirinkusių lietuvių pažinojom kokius 10. Vienas kitas nubyrėjo, galbūt vienas kitas atsikraustė, tik mums dar neteko sutikt.
Vasarą per karščius ėjom nardyt, čia pat įlankoj.
Na ne taip įspūdinga kaip prie rifo, bet vistiek malonu.
Skiriu šitą nuotrauką Akvilei, kuri išsikraustė į kitą Australijos galą 🙂 Parkas ir vyno ir geriausių pirmadieninių vakarėlių baras.
Džiaugiuosi, kad nufotografavom šitą langą, nes jau perpaišė kitus maistus.
Jau gal pasakojau apie pyragėlių ir ledų gatvę. Laurius vaidina turistą, nes tie tiesiog prilimpa prie langų.
Laurius įsivėlė į paukščių surašymą ir kas mėnesį eidavo rajono paukščių skaičiuot. Tada ir sužinojo apie šį lizdą. Kuomet išsirito paukščiukai aplink medį pradėjo būriuotis vis daugiau žmonių ir kiek užsukdavom pažiūrėt kaip mažieji paaugo, visada ką nors sutikdavom.
Peri vaikus pelėda. Na gerai, čia ne pelėda, čia varliaburninis! (nemeluoju dėl pavadinimo).
Tas daiktas dešinėj – vietinių gamtininkų įkelta kamera.
Mažas varliaburnis.
Ir baisiai piktas.
Šie paukštokai jau buvo tapę rajono įžymybe. O kai jau pradėjo mokintis skraidyt, žmonių susirinkdavo kone minios. Tik reikdavo sulaukt sutemų. Kol galų gale vieną dieną jų nebeliko. Išskrido. Šiaip jie naktiniai paukščiai ir dieną gali rast snaudžiančius, bet gi surask tu man tokį, kai jis šaka apsimeta.
Turbūt pasakojau apie tai, kad mus vis gaisrinės iš lovos verčia. Vieną vakarą grįžom namo, įsitaisėm ant sofos, o lauke visur kaukia, viena paskui kitą. Pasižiūrim pro langą – dūmai. Vakaro būta šilto, triukšmas didelis, negi miegosi, išėjom paspoksot. Kaip kokie keli šimtai kitų vietinių.
Degė legendinė St.Kildos kavinė. Dar su mama ten sėdėjom.
O nauji metai ten atrodė taip.
Šita nuotrauka kažkaip panašesnė į tą naujametinę nei į gaisrą.
O paskui vėjas dar labiau sustiprėjo ir rajonas paskendo dūmuose.
Atrodo kaip kokios riaušės. Prie jūros sutikom draugus, nieks negalėjo per dūmus namie sėdėt.
Žodžiu jie gesino gesino, bet stiprus vėjas, sausra ir senas medinis namas… Na patys matot.
Ne kažką. Gesino ir kitą dieną. O dar kitą dieną visus likučius nugriovė ir išvežė. O dar po kelių savaičių ten pastatė laikiną stiklo palapinę įtemptu tento stogu. Vieną dieną taip ėmė ir pastatė.
Rajone daug tokių sraigių radom.
Tuo tarpu vandenyje…
Mūsų name tuo tarpu vyko vestuvės. Vestuvininkai atvažiavo pasiimt nuotakos.
Su šokiais ir dainom.
Baisiai norėjom nuotaką pamatyt, gal ir ji būtų su kokiais elfiškais, oi, t.y. tradiciniais britiškais aprėdais, bet nesulaukėm.
Tai va toks tas kurortinis gyvenimas.
Oh tai tau. Jau atsibodo tikrinti, ar nėra naujų įrašų, po kiek laiko atsimenu ir patikrinu – kad prirašyta! 🙂
Che che, na taip jau buna, kai ilgiau isigyveni, rodos nebeidomu ir ner ka rasyt (nes prisipazint, kad tingisi juk nesinori)