Čia dar pora juodai baltų užsilikusių iš Fraiser salos.
Po tos salos ilgai (vėl) kalatojomės „skarbonkėj”, iki pat Brisbano. Angliškai – Brisbane, tai visad maniau, kad lietuviškai būtų Brisbanė. Bet gi p. Grigaitis išmokino vadint teisingai. Taigi Brisbanas. Vos pora kadrų ir tie iš telefonų, mat susitikom su draugais , tai žinot kaip būna.
O iš Brisbano niaukėm iki Gold Coast. Švelnusis baltasis pajūrio smėliukas ne toks jau ir baltas:
Šie vaizdai, tiksliau panašūs, matyti kelionių brošiūrose ar draugų nuotraukose visad atrodydavo kažkiek nerealiai.
O šiaip tai ten visiška Palanga… Tai ilgai neužsibuvę mynėm iki Byron Bay. Tai toks garsus hipių, surferių, menininkų ir turistų miestokas. Lenkėm savo planą, tad čia pagaliau pailsėsim, manėm. Eisim maudytis, degintis, surfint, visa kita, na žinot, atostogausim.
Prie kempingo mum pasitiko drakonas.
Nedickas toks. Bet vistiek žvėris.
Tada mus aplankė šarkos.
O neilgai trukus ir klaiki liūtis. Po stogu tas žalias – mūsiškis. Bebėgant tuos kelioliką metrų srovė nunešė šlepetę, teko žvejot.
Tai teko kitos dienos sulaukt. Išėjom ryte į paplūdimį.
Sutikom nedaug turistų ir daug žuvėdrų.
Kai radom, kas lentas nuomoja, mum buvo pasakyta, kad lentų negausim, nes kažkokia audra kažkur ir mes visi užsimušim. Ir vis bandė lynot.
Beliko išties atostogaut.
Negaliu neparodyt Manto puikiosios skrybėlės. Skarbonkėj – koncencuotas pienas su kava. Žodžiu konservuota kava. Kas ir kodėl ją nupirko niekas nesigilino, bet gi smagu buvo atrast šaldytuve kažką saldaus.
Ir visgi vyrai įdegė. Dryžiukais, rankovėm ir visaip kitaip žavingai 😀
Toks tatai apsiankymas Byron Bay. Reiks kada vėl užsukt, gal kai nelis.
Čia pamečiau eiliškumą, kurioj čia vietoj beldėmės ilgai ir nuobodžiai, daaaaug kilometrų ant nepatogių sėdynių (kas nors sakytų – per mažai alaus, bet jis Queensland’e brangus ir neskanus).
Puikusis liūčių sezonas ir dar puikesnis didydis omaras ar kas jis toks.
Dėl eilinių potvynių dalis kelio uždaryta buvo, teko apylanką sukt per kalnus. O kalnuose gražu.
Tiek Adelaidėj, tiek Melburne rūkas – retenybė. Tai smagu buvo man labai.
Čia seka Lauriaus portretų serija puikiai nusakantį džiaugsmą kratantis kalnų keliukais su tokio ilgumo kelionėm nepritaikytom sėdynėm (vairuotojo ir šalia kėdės buvo patogios. Likusios 4… eina šikt! O kai pradėjau rašyt po ilgos pertraukos džiūgavau, kad smagu prisimint kelionę, bet gi dabar pažiūrėjus į Lauriaus išraiškas… :D)
Kaip sakoma – enjoy:
Vis džiaugiasi stabtelėjimu. Kurgi ne.