Sekmadienio popietė

Vienas draugas papasakojo apie vietovę mieste, kurioj neteko būt. Savaitgalį gero labai oro nežadėjo, blogo irgi ne, tai išėjom pasivaikščiodami paupiu. Vanduo kilo, vietomis jau užliejo krantinę, kiba kalnuose lyja? 

Australijoj dar daug tokių vietų nematėm, buvęs vienuolynas, bet panašiau į kokį dvarelį su parku. Visai kaip iš angliškų filmų.

Tokių europietiškai margų plytelių jau seniai neteko matyt. Nuotauka Augustei – ačiū už raištelius 🙂

Lyg ne Australijoj būtume.

Šioj vietoj daug menininkų nuomojasi studijas, tokia mini bendruomenė, kaip koks užupis ar loftai, bet viskas labai tuščia, sterilu.

Vienintelė apleista pastato dalis uždengta grotom, kad tik kas neužsigautų ar plytos ant galvos neužsimestų.

Lubos!

Tunelis į laisvę.

Menas lange.

Savaitgalį čia būna turgeliai, kavinės pilnos žmonių, kaži, ar čia ką sutiktum vidury savaitės, išskyrus mokinius iš tam pačiam pastate esančios mokyklos, kurie savaitgalį aukštos tvoros apsupti žaidė krepšinį. Dalis turgelio vyko ir viduje, grojo gyva muzika, kažkokia teta dainavo supopuliarinto džiazo klasiką.

Gofrokartoniniai lapai sode.

Laurius, žinoma, nusivijo paukštį.

Šiukšlynėlis ir jo karalius. Na gerai, iš tiesų, čia vaikų ferma (taip vadinasi) ir povas virš komposto dėžių.

O upės vanduo kilo toliau.

Pakeliui namo, ištuštėjusiame rajone arkliai lange.