Atostogos. 9 diena. Mount Remarkable Nacionalinis Parkas (Flinders Ranges)

Pailsėję namie išvažiavom šiaurėn, į Flinders Ranges. Tai labai didelė teritorija ir mes matėm tik patį pakraštį, bet vis šis tas.

Redos dideliam džiaugsmui ant kelio sutikom kiaušinius bededančią žiogę. Ir kaip ji išrausia duobę tokioje kietoje žemėje?

Labai jaukūs paukšteliai – baltantakiai plepiai (lot. Pomatostomus superciliosus) – visada trinasi gaujomis ir skleidžia juokingus garsus.

Ne, čia ne tie patys agresyvūs Australijos paukščiai, kuriuos sutinkam visur mieste, o jų giminaičiai – geltonkaklės manorinos (lot. Manorina flavigula).

Ženklas „Atsargiai, galūnės gali kristi”.

Nesu kengūrų ekspertė, bet man rods čia dvi skirtingos rūšys.

Šventasis tulžys (lot. Todiramphus sanctus).

O vakare ėjau į dušą ir praeidama kabiną net krūptelėjau, sekundę pamaniau, kad čia milžiniškas naktinis drugys. Bet gi čia sveiki atvykę kregždė (Welcome swallow). Tiksliau būtų – užimta kregždė. Panašu, kad ji čia kasnakt nakvoja.

Atostogos. 8 diena. Victor Harbor

Kelionė Adelaidė – Melburnas baigėsi, bet atostogos dar ne. Aštuntą dieną važiavom į Victor Harbour pasižiūrėti ten gyvenančių Mažųjų pingvinų. Pingvinai iš medžioklės jūroje grižta tik sutemus, tad buvo proga dar kartą pasigrožėti Granito sala.

Rudoji putpelė (lot. Coturnix ypsilophora) – tikras maskavimosi meistras. Porelė šių paukščių buvo tikrai drąsūs ir prisileido arti, bet tankioje žolėje juos rasti ne taip paprasta.

Belaukiant pingvinų.

Rodos lietus kaupiasi.

Dainuojantis medlesys (lot. Lichenostomus virescens).

Temsta – jau greit pingvinų metas.

Keistos uolos.

Pagaliau! Pingvinai grįžo. Jau buvo tamsu, tad nuotraukų nelabai yra. Jei labai jautrūs šviesai, todėl naudoti blykstės negalima. Galima tik gyvai grožėtis jų linksma eisena ir sugebėjimu karstytis stačiomis uolomis. Šie mažyliai sugeba be rankų užsirošti į tokias vietas, kur ne kiekvienas žmogus sugebėtų. O jei ir nukrenta kuris netyčia, tai nieko tokio – pasipurto ir bando iš naujo. Iš ties tvirtai sutverti gyvūnai.

Kelionė: Adelaidė – Melburnas. 7-a diena.

Septintą dieną grįžom į Adelaidę truputį pailsėti ir atsigauti prieš tolesnę kelionę. Pakeliui namo užsukom į Hallet Cove parką, apie kurį jau rašėm anksčiau. Linskmiausias tą dieną matytas dalykas, tai sproginėjančios kažkokio augalo sėklos. Vargšai vabalėliai, kurie tuo metu nusprendė pasėdėti ant šių „bombų”.

Trumpas pasimaivymas prieš kelionę.

Miestas vidury niekur – Kiata.

Įvažiuojant į Pietų Australiją draudžiama įsivežti bet kokius vaisius ir daržoves, tad teko greitai doroti obuolius ir kitas gėrybes. Juokingiausia, kad šis draudimas turėtų apsaugoti Pietų Australiją nuo vaisinių muselių, bet per tas kelias minutes, kol rinkom visus likučius išmetimui, į mašiną priskrido šimtai muselių 🙂

Hallet Cove uolienos.

Tolumoje lyg miražas Glenelg.

Atrodo lyg būtum Marse.

Dramblys alpinistas.

Saulėlydis.

Kelionė: Adelaidė – Melburnas. 6-a diena.

Susirinkę šmutkes keliaujam toliau.

Lyg tyčia – dieną, kai reik išvažiuot – saulė šviečia.

Mūsų hostelis su nuolat tuščiu baru pirmam aukšte. Bariukas, kaip Australijai visai jaukus pasitaikė. Kaskart einant per jį į hostelį padavėjai nužvelgdavo su viltim – gal kas sustos, prisės…

Štai mes dar Melburne. O štai jau kaži kur. (Na, gerai, tarp tų nuotraukų – keli šimtai kilometrų).

Pravažiavom milžinišką koalą, saugančią mažą parduotuvėlę, užkandinę, mini žvėryną ir kažkokį turistų centrą. Nors kelias jungia du nemažus miestus – nepanašu, kad čia lankytųsi minios žmonių. Viskas sena ir kiek apleista, įskaitant ir patį pardavėją.

Popiet, gal net vakarop pasiekėm tikslą – Little Dessert Park. Įsirengę stovyklavietę (be mūsų didelėje teritorijoje dar gyveno pagyvenusi pora su kemperiu, jie nuėjo anksti miegot, o kai ryte atsikėlėm – jų jau nebuvo) blūdijom po pievas.

Stebėjom kengūras.

Visokius paukščius.

Muses.

Mažus paukščius.

Ir didelius.

O paskui virėm vakarienę. Kai neturi konservų atidarytuvo tenka improvizuoti. Ko gero tai dar labiau netradiciniai atidarymo įrankiai – plaktukas langui daužt ir kaltukas medžio raižiniams gamint.

Mūsų gyvenamasis kvartalas.

Mama paklaikusiom raudonom akim ir nuolat valgyt reikalaujantis mažas.

Ar minėjau, kad lėkėm aukštyn, į šiaurę tik dėl to, kad labai jau šalta prie vandenyno buvo? Nusprendėm, kad dykumynuose bus šilčiau. Ir tikrai, dieną švietė saulė. Vakare vėso, tad sulindę į palapinę tyrinėjom nuotraukas. O tada ir prasidėjo. Kažkas krebždėjo aplink. Traškėjo sausi lapai. Prie pat palapinės. Tada, kažkas didelio praėjo pro pat mus. Tyliai tyliai ir atsargiai. Išgirdom emu balsą (toks duslus lyg būgno garsas).

Tada išėjom laukan pasidžiaugti žvaigždėtu dangum. Sudedu visas nuotraukas, nes reik jas plačiam pasauliui parodyti.

Kas kokią aurą turi.

Padarų kova.

Mūsų ratai.

Luka įkūnija keletą gyvių.

Reda ir jos įsivaizduojamas draugas.

Laurius stumiasi dviratį.

Reda ant bangos.

Luka puikuojasi princesės suknele.

Kelionė: Adelaidė – Melburnas. 4 diena.

Taigi. Atėjo dar vienas vėsus rytas. Blyn, o kaip naktį buvo baisu į tualetą eit! Apsistojome nemokamoj aikštelėj pilnoje žmonių su baidarėm. Su penkiolikavietėm palapinėm, kuriose turbūt net vaikų darželį įrengė. Žodžiu, miestelis beveik. Ir čia buvo biotualetas. Gan švarus, net su popierium. Bet… Tiek vorų vienoj vietoj neteko matyt.

O ryte apėjom apylinkes. Sutikom tris kukabaras, kurios reikalavo iš stovyklautojų maisto. Gavusi žalios mėsos gabalą kukabara įsitaiso medyje ir skleisdama juokingus garsus tą mėsą žudo – krato ir tranko į medį. Ir tik tada praryja.

Kukabaros dažnai suka lizdą tryse – tėvai ir vyresnis vaikas padeda augint mažą.

Nakvojom šiokiam tokiam slėnyje, užuovėjoje nuo jūros, paupy, kur mum sukando muselės (jei kas manot, kad uodai yra baisu, tai nė velnio! Tos bjaurybės mažos mažos, o nugraužia odos, po kelių dienų iškyla pūslelės, baisuma, bet užvis baisiausias niežulys. Brrr.).

Itin australiškas vaizdelis.

Rozela. Adelaidėj šitokios pat rozelos būna švelniai oranžinės, o va link Melburno – raudonos!

Žodžiu susipakavom ir patraukėm toliau. Australai mėgsta žirgus, todėl reik atskiro ženklo.

Štai kaip reikia keliaut.

Australija!

Kelias palei jūrą ėjo.

Pro nedidelius kurortinius banglentininkų miestukus.

Stabtelėjom pasivaikščiot viename jų.

Įspėjimas kavinėje, maždaug nepalikit vaikų be priežiūros („Neprižiūrėti vaikai gaus espresso ir šuniuką”).

Laurius laukia kol išpaus sultis.

Iš tiesų važiuojant jaučiasi, kad Viktorijos valstijoj daugiau turistų. Net iš ženklų nuolat primenančių, kuria puse važiuoti.

Neramino tik oras – vis dar vėsu ir lyja.

Ir staiga mes jau Melburne. Šiaip ne taip pasiparkavę mašiną išeinam ieškot nakvynės, ją randam per 5ias minutes, nesvarbu, kad miestas pilnas žmonių, vyksta žirgų lenktynės, netgi ne darbo diena. Gatves užplūdo aukštakulniuotos skrybėliuotos damos.

Palyginus su Adelaide daug judriau, visur minios žmonių, suvoki, kad esi didmiestyje.

Tiesiog čia visko daugiau. Ir kažkuom primena Londoną.

 

Vietiniai kontrastai – seno, naujo, nugriauto ir statomo, didelio ir mažo.

Australijoje kažkaip staigiau sutemsta. Lenko būtikas.

Miestas ištuštėjo (visi sulindo į barus). Tiek girtų basų damų ne kasdien pamatysi (Australės! Susiimkit!)

Radom lange.

Prablūdiję po miestą nukeliavom į savo hostelį.

Kur mūsų pagaliau laukė šilta naktis!