Kadangi jau praėjo šiek tiek laiko nuo kelionės, keliu nuorašą iš kelionių dienoraščio, pačiai smagu, kaip viskas trumpai aiškiai. Kelionių dokumentika/autentika:
Kaip mes į čečepokų šalį važiavom.
Atsikėlėm šeštadienį 4ą ryto. Dabar Au laiku sekmadienio 7a ryto, o mes vis dar nemiegoję, vis dar lėktuve, tuoj nusileisim ir bus vis dar šeštadienio popietė Limoj.
1as skrydis, Melb-Sydney. Sprogsta jogurtas atidarant.
2as skrydis. Sidnėjus-Santiago, Čilė. +- 11.5 val. Oro uoste nusipirkom čai arbatos. Kažkokiu būdu sušnekėjom ispaniškai. Gavom tokio saldumo, kaip kokiems kolibriams sirupo įpylė.
3ias skrydis. Pradėjo vaidentis. Lėktuvas mažiukas, vos telpam. Dauguma keleivių – mum iki peties.
Sidnėjaus oro uoste visur primėtyta lagaminų . Svėrėmės per kraštą pažiūrėt ar ne mūsų. <Ne, viskas ok>.
Apsistojom Limoj „Royal Sweet Dreams B’N’B” pas Martin’ą, jo mamą ir brolį. Martin visur mumis rūpinosi, nuvedė į prekybcentrį. Kaip žmonės nulūžom 9ą. Pabudom 10ą. Paskui 11ą. 2ą. 4ą. Nuo 4 ir nebeužmigom, o kai paryčiais ėmė šnekėt kieme paukščiai, teko eit lauk. 
Priešais parkelis, kadaise buvo purvynė ir vietiniai čia žaisdavo futbolą. Lauriui išėjus pafotografuot Martin prižiūrėjo, kad nieks fotoaparato neatimtų ir pasivaikščiot išleido tik su mažu objektyvu.
<Namas, kur nakvojom pirmą naktį ir parkelis priešais. Kadaise namas buvo vieno aukšto. Paskui ant stogo pristatė dar vieną. Ir dar. Ir šitaip dauguma namų. Jei nėr pristatyto aukšto, tai paliktos armatūros su viltim, kad kas nors ateity pastatys. Peruviečiai giliai širdy – visi optimistai.>
Gatvėse sutikom gal 10 rūšių paukščių. Nuo grifo iki kolibrio.
Viešbutuke ir visur – Marijos ir Jėzaus abrozdėliai. Pvz. ant durų, vartų, parke.
Mama mus išlydėdama įdavė man arbatos su cinamonu, pilna kuprinės kišenė ir nuo vartų dar peržegnojo.
Nuskridom į Limą. Oras gerokai užterštas, daug dulkių, dar daugiau triukšmo. Mūsų hostelis virš sporto klubo iš kurio 24/7 kala siaubinga muzika. Naktį dar ir kokie 3 klubai girdisi 🙂
Pavalgyti čia galima už 16 pinigų (solis) arba tik užkąsti už 60. Nuėjom prie vandenyno, ten gražios žuvėdros, visi siūlo nuomotis banglentes.
Apsistojom mes Mirraflores rajone, iki pajūrio 20-30 min nuo kalno laiptukais. Pajūrys – nugludinti akmenukai. Tada triukšminga gatvė. Tada ola. Ant jos viršaus – miestas. Kai kur nuo pajūrio veda pėsčiųjų tiltai (bet gan retai), ant jų ženklai, kad tai evakuacijos kelias. Iš nupieštos cunami bangos.
6 DIENA. PENKTADIENIS.
Po pusryčių šiaip ne taip išsikuitėm į Limą – centrą. Tiesa, prieš tai nulėkėm dar iki jūros – žuvėdrų aplankyti.
Lima – gražus, bet ganėtinai apleistas miestas.Išskyrus keletą gatvių ir aikščių. Pagrindinėj aikštėj mum siūlė pirkt žemėlapį. Ko gero tokį reklaminį, kur būna nemokami. Pardavėjui prisistačius klausėm kiek. Sako, 10. Sakom, mum tik 1ai dienai reik, tai neverta. Sako, tada 5.
Pirmiausia, kažkodėl, perėjom tiltą. Vietoj upės – statybos, upė nukreipta siauru grioviu.
<Panašu, kad čia jie mėgsta itin grandiozinius projektus, o paprasti žmonės skursta.>
Paėjėjom kitam krante pėsčiųjų alėja. Nemažai negyvenamų pastatų ir sulig kiekviena sankryža – vis baisiau – labiau apleista. Apsisukom ir grįžom į centrą.Vėliau sužinojom, kad „Užupis” – pavojingesnis rajonas, gerai, kad neišsukom nuo pagrindinės gatvės.
<šitos durys man priminė tokias vienas Vilniuj, Pilies g., vedė į kiemą ar Užupį, tokį koks buvo prieš 20 m.>
Tolumoje į kalną kylą lušnynai.
<Dešinėje – pašviesinau, negyvenamas namas, o žiū, kokios lubos!>
Paslampinėję centre priėjom kažkokį paradą, su pučiamųjų orkestrais, žmogeliais tradiciniais apdarais. Taip ir ėjom su jais drauge iki stoties.
Centre prie pagrindinių aikščių, pastatų – policija, net su kažkokiu šarvuočiu. Prie fontano – riaušių malšinimo chebra su skydais. Eismas klaikus. Sako, bėda – taksistai ir autobusų vairuotojai, bet sakyčiau, visi jie čia lengvai pamišę.
Savo hostelyje gavom ryškiai per mažus dviračius. Turint omeny, kad visi čia mum iki peties – normalu. Nerandu savo galva skrybėlės – reik kibiro. Nieko naujo.
Radom kačių parką!
7 DIENA. ŠEŠTADIENIS.
Atskrido Marčiai ri Indrė, pasiėmėm mašiną ir turėjom džiaugsmo pasivažinėt Limos gatvėm. Taisyklės, ko gero, rekomenduojamo pobūdžio + kas didesnis, tas važiuoja + kam tie šviesoforai ir kam juostos? + pypk kiek gali. Pabuvom turistais, apėjom Limą, pakrantę ir t.t…
Laiptai jūra-miestas. Ramusis vandenynas parodė Marčiui ką moka.
8 DIENA. SEKMADIENIS.
Lima-Nasca +-450km.
Iš pat ryto išvažiavom iš Limos. Autostrada pajūriu. Pilki smėlynai su lūšnelėm, augalų mažai.
Kraštovaizdis lyg Marso – dykynės, uolos. Paskui – smėlio kopos. 
Kopose – oazė – miestukas Huacachina, greičiau kaimas turistams.
Užsiropštėm ir mes, parsinešėm kibirus smėlio batuose ir traukėm toliau. 
Sustojom vidury nieko užsilipt ant bokšto pažiūrėt iš aukščiau linijinių piešinių, kuriuos grunte išraižė vietiniei prieš daug daug metų. Dar stabtelėjom vaisių. Apelsinai – 2 soliai už kg. Labai sultingi.
Su tamsa privažiavom Nascą, kur it nakvojom. Šiaip ne taip radom kur parkuotis – pas kažkokius žmones rakinamam kieme. Kieme vištos, šunes, bardakas. Prabangiai (taip gavosi) pavakarieniavom turistiniam restorane, kuris irgi rakinamas.
Aš miegu su ausų kamštukais jei reik, bet vistiek girdėjau fejerverkus. Kitus ryte pažadino kalakutai už lango, nors visi galvojo, kad tai – spausdinimo mašinėlė.
