Kategorija: Belenkas

Surfing in S.A.

O išverskit man gudrai šios temos pavadinimą! Pagaliau gavom keletą nuotraukų, kurių paprašėm vieno vyruko paplūdimyje. Nors turbūt tikitės mūsų vaizdų ant bangos – deja, tokių vaizdų nėr, bet kada nors tikrai bus.

Nepažįstu šitų draugų.

Aprengti juokingais, bet teisingais (saugo nuo deginančios saulės ir šalto vandens) rūbeliais jie klausė instrukcijų.

Naivūs ir pasiruošę žengė link jūros vandenyno (sakau gi, kad naivūs!)
Pagal nurodymus brido iki juosmens. Jau pirmos bangos užlieti, žiopčiojo pilnom akim sūraus vandens. Vandenynas pulsavo – ten kur ką tik buvo metras vandens – jau ligi kaklo. Jie ropštėsi ant lentos ir krito. Murkdėsi ir spjaudėsi vandeniu. Kai pavyko pagaut bangą mėgino pilvasurfį. Nes kitaip nesigavo. Banga nešė beprotišku greičiu į krantą. O prie kranto, tiek jau nedrąsiai stovinčius, tiek gulinčius ir dantim įsikibusius į lentą, tėškė į vandenį. Bet buvo labai linksma.

Jei kažką reiktų sau pasižadėt per Naujuosius, tai pasižadėčiau išmokt surfinti.

httpv://www.youtube.com/watch?v=Grj7sjQ0_p4

Delfinų kruizas

Medūzos Port Adelaidėje, upėje. Sako, jos nenuodingos ir vėliau jų būna dar daugiau. Pasaka kažkokia.

Už kelis dolerius nusipirkom bilietą į kruizą upe. Tiksliau būtų – ilga įlanka.

Uoste nekeista matyti visokius industrinius pastatus. Bet gi visos kelionės metu pro juos ir teplaukėm. Gidas per garsiakalbį pasakojo apie fabrikus ir panašius dalykus.

O štai ir patys delfinai, dėl kurių plaukėm! Nors gali rinktis – ar stebėt delfinus, ar tiesiog pietauti laive.

O šiaip krantai tokie.

Po šimts, nebepamenu, ką ten gamino ir kada.

O va čia stato povandeninį laivą.

Tiesa, be fabrikų ir sandėlių dar gali sutikti vandens paukščių.

Šita krantinė praminta nelaimingąja, nes buvo pamėgta savižudžių. Kaip nuskęsti tokiam sūriam vandeny ir dar beveik vidury miesto?

Istorinė Port Adelaidės dalis.

Pelekai išlydi išplaukiant ir pasitinka sugrįžtant.

🙂

Man patinka tos šokėjos nuotraukoje žvilgsnis.

Popietės pogulis ar kažkas tokio.

Kelionė: Adelaidė – Melburnas. 5 diena.

Pirmą dieną Melburne buvom pasiųsti laaaabai toli (į kitą pasaulio galą).
„Go back to your fuckin’ country”(čiuožkit į savo suknistą šalį) – šaukė mum vietinis valkatėlė. Kadangi nereagavom, bandė rėkt kažką ispaniškai. Kažkas naujo -iki šiol su mumis žmonės kalbėdavo tik vokiškai 😀

Ryte žvalūs ir gražūs, švarūs taipogi ir išsimiegoję anksčiausiai (ot durniai) patraukėm Melburno užkariaut.

Mūsų hostelio skalbykla – tiesiog ant laiptų. Batman’o gatvė.

Ir darbo diena prasidėjo (na gerai, ji prasidėjo turbūt daugybę valandų iki mum atsikeliant). Žingsniavom pusryčių ir kavos ieškot.

Miestas pro hostelio langą žadėjo daug.

Žinoma, nežiūrint į kitą pusę.

Taigi, nusibeldėm į kavinukių ir parduotuvėlių rajoną. Žavios vitrinos, apnerti medžiai… Ėmė lyti. Tada ir paaiškėjo esminė klaida – niekas nedirba iki 12. Turėjom nuo lietaus slėptis abejotinos mados parduotuvėje ir laukt kol tingūs padavėjai atvers duris. Rodos jau užuodėm išsvajotus pusryčius.

Belaukdami fotografavom uždarytų galerijų ir parduotuvių vitrinas. Keista, ar ne? Adelaidėj visi dirba nuo ankstybių, ir užsidaro 5ą. O dar sako, kad Adelaidiečiai labiausiai atsipūtę. Pamiegokit!

Argi nepanašu į Camden Town’ą Londone?

Vitrinų gyventojai.

Šitas šunėkas pakerėjo mumis savo žavesiu!

Laurius stebi matyt kokią potencialią pusryčių vietą.

Na gerai jau, gerai, gavom pusryčius. Tai lijo, tai nustodavo. Išlįsdavo saulė. Viskas išdžiūdavo. Ir vėl. Tyrinėjom vitrinas ir parduotuvėles.

Tiesą sakant, Melburnas paliko ganėtinai žalio miesto įspūdį.

Gal dėl to lietaus čia viskas taip žaliuoja.

Mėginom kažkokį rytietišką… kažką.

Vietinis China Town. Prisipažinsiu, Adelaidėj tas man labiau patinka. Nors daug mažesnis. Melburne šiaip ar taip viskas labiau pritaikyta turistams.

Pasivaikščioję mieste, žinoma nukeliavom į botanikos sodą!

Kokios akys!

Iš ties tai vietinis pikčiurna.

Palikom Redą gėlyne…

Labai išdidi vištelė.

Ir labai juokingi jos vaikai.

Mount Lofty

Ilgiausiai nieko nerašėm nes pas mus Reda svečiavosi. Atostogavom, taip sakant.
Vieną pirmų dienų suplanavom leistis nuo kalno dviračiais. Mus paėmė nuo namų, švietė saulė, apsirengėm lengvai. Bet… Ant kalno tvyrojo rūkas, o gal tiksliau būtų sakyti, kad kalnas pats tvyrojo kažkokiame debesyje. Čia vienas iš tų atvejų, kai rodos lyja iš apačios, šono, žodžiu, šlapia.

Pasidžiaugėm rūko vaizdais, nekasdien tokių būna Adelaidėj (nė karto dar neteko matyt).

Štai visi trys baisiai žavūs, pasiruošę.

Žavinga panorama.

O iš tiesų čia turėtų būt toks maždaug vaizdas.

Pamaivos su šalmais ir pirštinėm.

Riedam žemyn. Mint nereik, tik spaust stabdį.

Patsai geriausias/gražiausias rūko vaizdas.

Didelis ir triukšmingas paukštis – Geltonuodegė juodoji kakadu (angl. Yellow-tailed Black-Cockatoo, lot. Calyptorhynchus funereus), kurios vis nesiseka normaliai „pagauti”. Tai labai aukštai, tai per miglą…

Dalis kelio ėjo asfaltu…

…dalis oranžiniais takeliais.

Stabtelėjom Cleland’o parke parodyt Redai vietinių. Suraskit kengūrą čia.

Raudonantakis kikilis/amadina (angl. Red-browed Finch, lot. Neochmia temporalis).

Kokios pėdos, kokios pėdos! (Laukys, angl. Eurasian Coot, lot. Fulica atra).

Kairėje Geltonkuodė kakadu (angl. Sulphur-crested Cockatoo, lot. Cacatua galerita). Dešinėje valabė (angl. Wallaby).