Vieną savaitgalį su mama išvažiavom prie vandenyno.
Visi miesteliai ten – skirti surfintojams.
-Kas vakarienei?
-Ta, manyčiau, iš kairės, ar abi kepam?
Iluka kažkurių vietinių kalba reiškia „prie jūros”.
Vietinės džiunglės.
Vos įžengus į miška pasitinka… drėgmė ir vėsuma. Baisoka, pagalvojom, bus netoliese nakvoti – šalta, šlapia.
Tačiau visur kitur buvo ne taip jau ir baisu. Na, apie baisumą vėliau.
Posumas ant kelmo ir labai architektūriški augalai.
Pavažiavę toliau virš kelio pamatėm eukaliptą kramsnojančią koalą. Sustojom pasigrožėt.
Labai išraiškingas gyvūnėlis.
Kažkada jau esam apsistoję šioje stovyklavietėje, vienoje iš 2 vietų abiejuose upės krantuose.
Taigi, nuėjom porą kilometrų iki jūros, kuri mūsų didžiam siaubui ošė, bangavo, visą naktį girdėjom lyg būtų prie pat, rodės atkeliaus banga ir viską užlies.
Auskaruota gražuolė.
Laurius kepa vakarienę.
Atoslūgis. Balta linija tolėliau – paukščiai.
Kitą rytą patraukėm toliau.
Čia šiek tiek nebesilaikau chronologinės tvarkos, bet tai kam ji rūpi? Išties, gerai nebent tam, kad prisimintum pats, kur buvai.
„Gyvenimas geresnis kai surfini„.
Istorija čia buvo tokia. Mes pozavom, mama fotografavo ir nematė ateinančios bangos. O mes matėm, kaip banga ateina.
Stebėtinai pasisekė, kad kojos liko sausos.
Maivomės netoli „12 apaštalų”.
Šiuose krantuose kadaise sudužo ne vienas laivas, ir visai nekeista – bangos ir ramią dieną, kaip iš mano košmarų, olos aštrios ir atgrasios, tiem keliem nelaimėliam, kuriem pavykdavo išplaukti po laivo sudužimo dar tekdavo įveikti aukštas akmenines sienas, akmenų, aštrių spygliuotų augalų, gyvačių ir velniai žino ko pilnus laukus be kelių takelių ir surasti pagalbą, žemyne, kur šimtus kilometrų gali nebūt nė ženklo civilizacijos…