Tęsiu dalinimasi telefono grožybėm nekokybėm. Savaitgaliais bandom vis kur nuvažiuot. Torki, Torkvai, Torkėjaus, velniai žino kaip jį verst paplūdimys. Ten ta chebra su didelėm valtim gaudo bangas irgi.
Viena lietuvė draugė pamačius paparčius vis sako: o! Čia kaip Lietuvoj! Na tarkim.
Šita niekuom neypatinga nuotrauka man kažkodėl labai patinka.
Laurius kartais eina į paukštininkų susitikimą. Krūva entuziastų sėlina paskui kokį paukštį. Smagu stebėt, kaip kokių 20 žmonių būrelis aikčioja kažkokį žvirblinį nusižiūrėję, ir dar kaip tikisi, kad jų tas paukštis nepastebės.
Kažkokio plėšrūno plunksnos ir vakarienės likučiai.
Žiemą jau susiradom naują tradiciją. Bent kartą nuvažiuot ant sniego. Labiau už patį sniegą mane žavi australai, kurie dėl jo eina iš proto. Iš to pažliugusio plono sluoksnio sniego lipdo senius. Rogučių trąsos nuvažinėtos iki plikos žolės, net neįtartum, kad ten išvis sniego būta, viskas normaliai.
Lengvas kontrastas. Sako Australijoj galima ryte pasurfint, vakare paslidinėt.
Nelabai patenkinta, bet vistiek faina.
Balarate kažkada buvo kažkokios Olimpinių žaidynių irklavimo trąsos. Iš to beliko šitas gana vintažinis ženklas ir kažkokia atminimo lenta.
Velniop šitą vietą, vietiniai liauliukai laksto vandens motociklais, o vombatas man pakišo koją, tąkart baigėsi istorija ligoninės priimamuoju ir ramentais. Ale nu kokia graži spalva.
Dinozauriniai paparčiai ir šlapi miškai yra jėga.
Dideli akmenys irgi.
Raskit šnerves.
Be šansų prasilenkt, arba keliukas į salą.
Mūsų šešėlis su ragais!
Nemokama kas? Tvora?
Vieno pajūrio kurortėlio Apollo Bay industrinio rajono (visų pirma sunkiausia patikėt, kad tokio mažumo kurortas gali išvis turėt industrinį rajoną. Visų antra tas rajonas gan komiškas, trys sandėliukai ir pora įvairaus remonto dirbtuvių ir viena kita karvė) slaptas perlas – kavos gruzdykla (jei kas galit geriau išverst – go for it).
Banga.
Tikra banga.
Padrąsinantys ženklai.
Ai čia graži kompozicija, arba tiksliau turėjo daug potencialo, išėjo kaip visada. Velykos.
Ne, čia ne techniniai nesklandumai. Nulis fotošopo. Menas pajūry.
Kitas menas. Praktiškai didelis „sekretas”, atkask ir rask.
Skulptūrų bienalė pajūry.
Fotografijų ciklas „Tarp savų”
🙂
Kalnuose radom slidinėjimo kurorto trobelę.
Čia ryškiai kažkokie telefoniniai menai.
Tie antrame plane atrodo kaip pasistiebę sliekai.
Ir Australijo auga samanos.
Kažkoks mažas miestelis. Bus man pavadinimo neužsirašyt. Koks miestelis, tokia ir degalinė.
Svarbiausia – telefono būdelė.
Kartais aš ką nors fotografuoju kam nors konkrečiai. Tarkim augalus augalų mėgėjam ir pan.
Lapas kaip skėtis.
Čia seniau buvo pajūrio klubas ir persirengimo kabinos.
Moliūgų sriuba su vorais.
Mount Gambier kaimas. Visa pietų Australijos pakrantė pilna keistų darinių, olų, uolų ir t.t. Čia botanikos sodas įgriuvoje.
Joje naktimis išlenda drąsūs posumai.
Įgriuvoje miestelio centre vakarais būna muzikos ir šviesų šou.
Ta pati vieta dieną.
Ryškiai žmogus pavargo ir prisėdo.
Muziejinis eksponatas. Mane visada žavi jų grafinis dizainas, ypač šriftai.
Tam pačiam regione radom gėlo vandens ežeriukus, nerealaus skaidrumo, dar nerealesnio šaltumo.
Undinių popkornai.
Ne nu, kaip be romantiškos saulėlydžio nuotraukos. Iš tikro baisiai skubėjom, kol nesutemo rast išėjimą. Tuščias paplūdimys vienodas daug kilometrų.
Šaltinis vidury pliažo.
Namas su ūsais šiepia dantis.
Kažkokie spec. efektai, arba dar kadrų iš to sodo įgriuvoje.
Neatrodo labai patogu.
Laurius įsigijo įprotį čiupinėt visus augalus. Kartais paglosto, paskui reik traukt pašinus iš delno.
Ryža.
Beveik lietuviška kompozicija.
Balandis tiesiog negalėjo susilaikyt. Iš visų pusių, įvairiu paros metu 😀
Turgelis Sidnėjuj.
Nu jei būčiau šuo su banglente – pasipiktinčiau.
Man šįsyk nuotraukos išsibarstė totaliai nejokia tvarka, tai ruduo tai rapsai. Išlipom iš mašinos, o kvapas kaip aliejaus buteliuke.
Neitin jauku.
Kaip čia taip yra, jei ką fotografuoju, jie vis nusisuka.
Nu rimtai.
Kažkurį kartą plaukėm į Tasmaniją. Melburnas iš kelto.
Lova kelte. Apie didybę. Na jau ne, manęs jokia jūrų liga nepaims, sakiau, kol Laurius iš anksto graužė tabletę nuo supimo. Na ne tai, kad išgėrus nesupa, bet supant bebloga. Tai po valandos išplaukus į atvirą jūrą, visa didybė man išgaravo…
Tasmanijos kaimokas.
🙂
Nagingas šeimininkas pasitaikė.
Lubos!
Čia berods Sidnėjaus vaizdai.
Ne čia ne sanatorija, o bažnyčia.
Darbo diena Sidnėjuj.
Taigi, vieniem žmonėm fotografuoju augalus, kitiem – architektūrą. Arba kai ką sau, gal reikės, kai bandysiu ką nupiešt. Taip taip, tikriausiia buvau nusiteikus nupiešt šitą namuką. Žemyn – Sidnėjus.
Grįžtant prie banglenčių viešajame transporte.
Beveik svajonių namukas 🙂
Braškių ferma.
Viešbutis.
Viešbučio kiemas. Visą naktį taip ošė, kad net buvo lengvai nejauku.
Vingiuoti keliukai.
Draugę pagavo įkvėpimas. Rankoj – fotikas.
Kažkur nuvažiavom į vidurį laukų, 5 pastatai va tokie.
Viename jų – populiari kavinė. Iki artimiausio kaimo – pusvalandis, o žmonių pilna.
Čia vienas iš tų 5 pastatų.
Tąkart nusitrenkėm į kažkokį miniatūrinį 150 žmonių turbūt kaimą, kur vyko žoliapjovių lenktynės.
Rimti reikalai.
Totaliai bardakas šįsyk su nuotraukų eiliškumu. Nieko nepadarysi.
Taigi, Sidnėjuj turguus, kur kartais dalyvauju persikėlė į naujas patalpas. Tose palapinėse – maistas. Juokingiausia, kad pradėjus lyt, iki jų reikdavo pabėgėt keletą metrų.
Nuo stogo tokie vaizdai.
Kai pasiruošiu turgui dažnai lieka laiko paslampinėt po apylinkes.
Šitas rajonas po truputį parduodamas ir privatizuojamas, tai įlindau į kiemus, kol dar galima 😀
Jum neatrodo, kad čia skirtingo mąstelio namai?
Tuo tarpu Balarate viskas plaukia.
Ten daug tokių pastatų, milžiniškų kone dvarų.
Sakau, kad viskas plaukia.
O ryte netikėtai atėjo šalna. Tokia poetiška nuotaika ir baigiu šiandien.
