Švieslentės – driežokų barai.
Šis šuo nestokojo išdidumo.
Ne taip, kaip šis. Per visą prekybos centro rūsį aidėjo paklaikęs balselis, galvoju, kas šunį pjauna. O pasirodo, jį fenu džiovina.
Išskalbtas su kondicionierium ir išdžiovintas.
Milžiniškos Budos skulptūros nosyje bitės lizdą susisuko. Atėjo dėdės su šituo aparatu pafilmuot, tai, aišku, bitės puolė aparatą aršiai, o mes nešėm kudašių, kad ir mum nekliūtų.
Būta žiogo.
Būta vabalo.
Apmėtymai kaip iš siuvimo mašinos. Tie zigzagai skirti priviliot vabzdžiams, taikinys taip sakant. O jo centre – alkanas voras.
Vienuolis ankstų rytą atėjo pagirdyt šunelių ir kokį kąsnį numest, kvietė ir katiną, bet tas ignoravo.
Labai linksmai nuspalvintas.
Važiuojam vienu vingiuotesnių keliukų nuo Pai,ir iš už posūkio… Prigulė, vadinasi.
Bagyra šventykos griuvėsiuose.
Popierinis.
Natos.
Restorano šeimininkas.
Einam keliuku, žiūrim įtariai mus stebi karvė. Nenuleido akių nė sekundėlei.
Šitas krabas atsisakė trauktis nuo kelio.
Į vieną kalną ropštėmės. Maldininko galas ant takelio.
Laiptai statūs, karšta, kad būt lengviau ir greičiau kimbu į turėklą ir tuoj pat persigalvoju – ant jo šitas sėdi, o jį puola (artinasi galas) širšalas keliskart mažesnis, bet aršus bjaurybė.
Dar už kelių pakopų – šitoks pūkuotis. Gražus – nebūtinai reiškia, kad nepavojingas jisai.
O tada galiausiai žavingoj pievutėj visai norėtųsi prigult, bet gi, o mama mia! Nežinau, ką jie čia veikia, bet daugiau basa nelipsiu iš batų.
Sustojom kituose kalnuose, prie bilietų posto, Laurius vaikėsi paukštį, o pareigūnai ėmė mojuot, kviest ir pirštu rodyt į kažką laiduose. Priėjom arčiau.
O ten – beždžionė. Laukinė!
Nulipo ant laido, pakibo, pasisiojo, pakakojo ir nuėjo savais reikalais.