Labas rytas!
Atsikėlę nešdinomės iš to musyno/uodyno kuo greičiau. Šalia mūsų nakvojus australų šeimynėlė degino visokiausius lapus ir leido laiką dūmuose, sakė dūmai bent trumpam leidžia pailsėt nuo tų kenkėjų. Ir dar kartą pasitvirtino, kad australai – baisiai draugiški ir labai šnekūs – visoj kelionėj sutikom visokiausių tautybių (na gerai, daugiausia vokiečių), bet visi susisukę porom ir su niekuo nebendrauja, tik pasisveikina, tuo tarpu australam – tik duok papliurpt. Prisiklausėm istorijų apie Australijos vakarus ir dar jie su mumis pasidalino paskutiniais likučiais priemonės nuo uodų.
Matot tą baltą dalyką tarp kalnų? Ledynas.
Matyt nebesezonas – miestelis įkurtas tik turistams aptarnaut atrodė pustuštis. Užsisakėm ekskursiją, gavom kojinių, batų su nagais ar kaip jie ten ir išėjom ant ledo. Ot žmonės, ledo nematę, ar ne?
Ne itin padrąsinantys ženklai. Lapės ledynas (iš tikro turbūt pono Fox’o, bet tebūnie lapės).
Na gerai, tas ledynas labai primena tirpstantį sniegą pavasarį.
Dramblys pozuoja su mūsų gide. Kirtiklis čia ne šiaip sau – kartais prireikdavo kokį laiptuką pataisyt, bet šiaip nebaisu eit.
Jaunieji tyrinėtojai.
Ledas ant kurio stoviu – kokių 50-60metų senumo. Per tiek laiko jis nušliaužia nuo viršaus. Šiaip visur stovėjo ženklai žymintys iki kur 1700aisiais, 1900, 1993 ir pan. buvo nusidriekęs ledynas. Nekažkas beliko palyginus. Ir toliau tirpsta. Ledynmetis baigiasi.
Kol ropštėmės žeme visi sukaitom, bet užlipus ant ledo staigiai reikėjo apsikūtuloti.
Gaila, tik, kad ledynas apibyrėjęs akmenukais nuo aplinkinių šlaitų, tad ne baltas.
Šitam ežere maudėmės!!!
Ledynų rajono apylinkės.
Kitas ledynas kur kas nepatogesnis, tad į jį lipt pavojinga ir galima nebent užsikelt malūnsparniu už abai daug pinigų, tad nutarėm tik paėjėt pėsčiom iki jo apačios. Manau čia nebūtų problemų filmuot kokią sceną a le mėnulyje – vien pilki akmenys.
Surf’s up!
Lauriui akivaizdžiai pasireiškė bangų trūkumas.
Nežinau net kurie baisesni – juodi ar balti. Kelyje buvo pilna ženklų perspėjančių, kad negudrių turistų laukia liūdnas likimas.
Ledynas tolumoj. Ar žinojote, kodėl ledas žydras, o ne baltas kaip sniegas? Nes suspaustas iki beveik vandens (kuris atspindi žydrą šviesą) tankumo . O sniege pilna oro burbuliukų. Tad balta. Maždaug taip.
Tiesą sakant, kai kur uoos aplinkui atrodė įspūdingiau nei patys ledynai.
Lietpalčio išbandymas. Atlaikė. Tik į batus per viršų pribėgo.
Kažkada visą šitą slėnį dengė ledynas. Daug kas nesutaria dėl globalinio atšilimo, tuo tarpu ledynai tirpsta.
Palaipioję važiavom pajūriu panašiu į Australijos Didijį vandenyno kelią, kur važiuodavom surfinti. Tik nėr miestukų – tylu ramu. Ir smėlis… pilkas.
Blyniniai akmenys. Lietuvoje blynų nieks taip nekrauna tvarkingai, bet australai, kaip ir amerikiečiai blynus deda viens ant kit0 į taisyklingą krūvikę. Iš to ir pavadinimas.
Smagiausia viso to dalis – mokslininkai kol kas negali paaiškint iš kur atsirado tokie sluoksniai.
Apžėlę
ir pliki blynai.
Kartais stebint kokius debesis, akmenis ar medžius ar klecką ant grindų gali įžiūrėt kokį padarą. Netradicinis stendas siūlantis pažaist ir rast visokių dūšelių uolose.
Na, ar randat?