Karštų Jums!
Mėnuo: 2011 gruodžio
Kelionė: Adelaidė – Melburnas. 6-a diena.
Susirinkę šmutkes keliaujam toliau.
Lyg tyčia – dieną, kai reik išvažiuot – saulė šviečia.
Mūsų hostelis su nuolat tuščiu baru pirmam aukšte. Bariukas, kaip Australijai visai jaukus pasitaikė. Kaskart einant per jį į hostelį padavėjai nužvelgdavo su viltim – gal kas sustos, prisės…
Štai mes dar Melburne. O štai jau kaži kur. (Na, gerai, tarp tų nuotraukų – keli šimtai kilometrų).
Pravažiavom milžinišką koalą, saugančią mažą parduotuvėlę, užkandinę, mini žvėryną ir kažkokį turistų centrą. Nors kelias jungia du nemažus miestus – nepanašu, kad čia lankytųsi minios žmonių. Viskas sena ir kiek apleista, įskaitant ir patį pardavėją.
Popiet, gal net vakarop pasiekėm tikslą – Little Dessert Park. Įsirengę stovyklavietę (be mūsų didelėje teritorijoje dar gyveno pagyvenusi pora su kemperiu, jie nuėjo anksti miegot, o kai ryte atsikėlėm – jų jau nebuvo) blūdijom po pievas.
Stebėjom kengūras.
Visokius paukščius.
Muses.
Mažus paukščius.
Ir didelius.
O paskui virėm vakarienę. Kai neturi konservų atidarytuvo tenka improvizuoti. Ko gero tai dar labiau netradiciniai atidarymo įrankiai – plaktukas langui daužt ir kaltukas medžio raižiniams gamint.
Mūsų gyvenamasis kvartalas.
Mama paklaikusiom raudonom akim ir nuolat valgyt reikalaujantis mažas.
Ar minėjau, kad lėkėm aukštyn, į šiaurę tik dėl to, kad labai jau šalta prie vandenyno buvo? Nusprendėm, kad dykumynuose bus šilčiau. Ir tikrai, dieną švietė saulė. Vakare vėso, tad sulindę į palapinę tyrinėjom nuotraukas. O tada ir prasidėjo. Kažkas krebždėjo aplink. Traškėjo sausi lapai. Prie pat palapinės. Tada, kažkas didelio praėjo pro pat mus. Tyliai tyliai ir atsargiai. Išgirdom emu balsą (toks duslus lyg būgno garsas).
Tada išėjom laukan pasidžiaugti žvaigždėtu dangum. Sudedu visas nuotraukas, nes reik jas plačiam pasauliui parodyti.
Kas kokią aurą turi.
Padarų kova.
Mūsų ratai.
Luka įkūnija keletą gyvių.
Reda ir jos įsivaizduojamas draugas.
Laurius stumiasi dviratį.
Reda ant bangos.
Luka puikuojasi princesės suknele.
Kelionė: Adelaidė – Melburnas. 5 diena.
Pirmą dieną Melburne buvom pasiųsti laaaabai toli (į kitą pasaulio galą).
„Go back to your fuckin’ country”(čiuožkit į savo suknistą šalį) – šaukė mum vietinis valkatėlė. Kadangi nereagavom, bandė rėkt kažką ispaniškai. Kažkas naujo -iki šiol su mumis žmonės kalbėdavo tik vokiškai 😀
Ryte žvalūs ir gražūs, švarūs taipogi ir išsimiegoję anksčiausiai (ot durniai) patraukėm Melburno užkariaut.
Mūsų hostelio skalbykla – tiesiog ant laiptų. Batman’o gatvė.
Ir darbo diena prasidėjo (na gerai, ji prasidėjo turbūt daugybę valandų iki mum atsikeliant). Žingsniavom pusryčių ir kavos ieškot.
Miestas pro hostelio langą žadėjo daug.
Žinoma, nežiūrint į kitą pusę.
Taigi, nusibeldėm į kavinukių ir parduotuvėlių rajoną. Žavios vitrinos, apnerti medžiai… Ėmė lyti. Tada ir paaiškėjo esminė klaida – niekas nedirba iki 12. Turėjom nuo lietaus slėptis abejotinos mados parduotuvėje ir laukt kol tingūs padavėjai atvers duris. Rodos jau užuodėm išsvajotus pusryčius.
Belaukdami fotografavom uždarytų galerijų ir parduotuvių vitrinas. Keista, ar ne? Adelaidėj visi dirba nuo ankstybių, ir užsidaro 5ą. O dar sako, kad Adelaidiečiai labiausiai atsipūtę. Pamiegokit!
Argi nepanašu į Camden Town’ą Londone?
Vitrinų gyventojai.
Šitas šunėkas pakerėjo mumis savo žavesiu!
Laurius stebi matyt kokią potencialią pusryčių vietą.
Na gerai jau, gerai, gavom pusryčius. Tai lijo, tai nustodavo. Išlįsdavo saulė. Viskas išdžiūdavo. Ir vėl. Tyrinėjom vitrinas ir parduotuvėles.
Tiesą sakant, Melburnas paliko ganėtinai žalio miesto įspūdį.
Gal dėl to lietaus čia viskas taip žaliuoja.
Mėginom kažkokį rytietišką… kažką.
Vietinis China Town. Prisipažinsiu, Adelaidėj tas man labiau patinka. Nors daug mažesnis. Melburne šiaip ar taip viskas labiau pritaikyta turistams.
Pasivaikščioję mieste, žinoma nukeliavom į botanikos sodą!
Kokios akys!
Iš ties tai vietinis pikčiurna.
Palikom Redą gėlyne…
Labai išdidi vištelė.
Ir labai juokingi jos vaikai.
Kelionė: Adelaidė – Melburnas. 4 diena.
Taigi. Atėjo dar vienas vėsus rytas. Blyn, o kaip naktį buvo baisu į tualetą eit! Apsistojome nemokamoj aikštelėj pilnoje žmonių su baidarėm. Su penkiolikavietėm palapinėm, kuriose turbūt net vaikų darželį įrengė. Žodžiu, miestelis beveik. Ir čia buvo biotualetas. Gan švarus, net su popierium. Bet… Tiek vorų vienoj vietoj neteko matyt.
O ryte apėjom apylinkes. Sutikom tris kukabaras, kurios reikalavo iš stovyklautojų maisto. Gavusi žalios mėsos gabalą kukabara įsitaiso medyje ir skleisdama juokingus garsus tą mėsą žudo – krato ir tranko į medį. Ir tik tada praryja.
Kukabaros dažnai suka lizdą tryse – tėvai ir vyresnis vaikas padeda augint mažą.
Nakvojom šiokiam tokiam slėnyje, užuovėjoje nuo jūros, paupy, kur mum sukando muselės (jei kas manot, kad uodai yra baisu, tai nė velnio! Tos bjaurybės mažos mažos, o nugraužia odos, po kelių dienų iškyla pūslelės, baisuma, bet užvis baisiausias niežulys. Brrr.).
Itin australiškas vaizdelis.
Rozela. Adelaidėj šitokios pat rozelos būna švelniai oranžinės, o va link Melburno – raudonos!
Žodžiu susipakavom ir patraukėm toliau. Australai mėgsta žirgus, todėl reik atskiro ženklo.
Štai kaip reikia keliaut.
Australija!
Kelias palei jūrą ėjo.
Pro nedidelius kurortinius banglentininkų miestukus.
Stabtelėjom pasivaikščiot viename jų.
Įspėjimas kavinėje, maždaug nepalikit vaikų be priežiūros („Neprižiūrėti vaikai gaus espresso ir šuniuką”).
Laurius laukia kol išpaus sultis.
Iš tiesų važiuojant jaučiasi, kad Viktorijos valstijoj daugiau turistų. Net iš ženklų nuolat primenančių, kuria puse važiuoti.
Neramino tik oras – vis dar vėsu ir lyja.
Ir staiga mes jau Melburne. Šiaip ne taip pasiparkavę mašiną išeinam ieškot nakvynės, ją randam per 5ias minutes, nesvarbu, kad miestas pilnas žmonių, vyksta žirgų lenktynės, netgi ne darbo diena. Gatves užplūdo aukštakulniuotos skrybėliuotos damos.
Palyginus su Adelaide daug judriau, visur minios žmonių, suvoki, kad esi didmiestyje.
Tiesiog čia visko daugiau. Ir kažkuom primena Londoną.
Vietiniai kontrastai – seno, naujo, nugriauto ir statomo, didelio ir mažo.
Australijoje kažkaip staigiau sutemsta. Lenko būtikas.
Miestas ištuštėjo (visi sulindo į barus). Tiek girtų basų damų ne kasdien pamatysi (Australės! Susiimkit!)
Radom lange.
Prablūdiję po miestą nukeliavom į savo hostelį.
Kur mūsų pagaliau laukė šilta naktis!
Kelionė: Adelaidė – Melburnas. 3-a diena.
Trečios dienos rytą kėlėmės ir kuitėmės neskubėdami, nes nežinojom, kada kitą kartą teks džiaugtis šiltu dušu ir kitais civilizacijos pasiekimais. O taip, naktį vėl buvo baisiai šalta. Kuomet norėjom išvažiuot – maždaug kokią 11 valandą, sužinojom, kad iš kempingo reikėjo išsinešdinti iki 10 valandos ryto. Kas tiems australams? Net per atostogas tokią ankstybę keltis. Na, bet iš kempingo mus išleido ir riedėjom toliau.
Svarbiausias dalykas, kurį sužinojom tą dieną, kad greičio sumažinimas tavęs tikrai nepražudys, ir kad jėgos miegas (angl. power nap) yra labai gerai. Dar pastebėjom, kad skirtingose valstijose kelio ženklai skirtigi. Reikės kolekcionuoti jų nuotraukas, pamanėm. Bet labai jau greitai jie pralekia važiuojant autostrada.
Atvykom į Viktorijos valstiją. Keliaujant automobiliu pagrindinis dalykas, ką reikia padaryti čia – tai prasivažiuoti Didžiuoju Vandenyno Keliu, o gal Didžiojo Vandenyno Keliu, žodžiu Great Ocean Road. Kelias tikrai įspūdingas – vingis po vingio, vis atsiveriantys vandenyno vaizdai su nuostabiais paplūdimiais. Deja, oras vis dar buvo ne koks – vėsu, pilkas dangus, lietus ir panašios nesamonės.
Reda nufotografavo Luką, kaip ji fotografuoja Redą…
…kuri fotografuoja driežą.
O štai ir driežas.
Pakeliui užsukom į nedidelį turistinį miestelį papietaut. Tai nuožmių žvilgsnių netrūko.
Porelė žvirblių prie stovėjimo aikštelės irgi ieškojo, ką čia nuvogus.
Gražieji paplūdimiai.
Jei yra kur užsiropšt, reiškias reikia.
Zuikis puikis jūrakopūstausis.
Populiaresnėse vietose pilna žmonių.
Viena iš tokių vietų – vis dar turinti 12 apaštalų vardą, nors 2 apaštalų jau nelikę. Juos negailestingai pasigrobė vandenynas.
Užsiregistravom.
Įdomu, kaip jie ten nusileido…
Artėjant vakarui, pradėjom ieškoti kempingo, kur apsistoti nakčiai. Išsukus iš pagrindinio kelio supranti, kad ženklai nemeluoja. Šitą gražuolę sutikom ko ne vidury kelio.
Kas laiko saulę delne, o kas…
Kas per snukelio žavumas…
Apsistojom kempinge prie Aire upės. Vieta tikrai nebloga – naktį riaumojančios koalos, tualete beveik nemalonaus dydžio vorai, ir kiti kempingavimo džiaugsmai 🙂
Kaži ką ten fotografuoja?
Koala manė, kad pabėgs nuo visų užsilipus į aukštą medį, bet neįvertino kad medis stataus šlaito apačioje 🙂